Į šį klausimą psichologai turi nedžiuginantį atsakymą: jaunų žmonių požiūris į šeimą pasikeitė, atsakomybės jausmas tirpsta kone akyse.
Ištuokų skaičių didina ir emigracija, kai atskirai vienas nuo kito gyvenanti pora tiesiog nebemato ateities kartu.
Šeimos sampratos kaitą paskatino ir pakitusi moterų socialinė padėtis: jos tapo savarankiškesnės ir tiki galinčios išsiversti be vyrų. Tiesa, yra išimtinių atvejų, kai santuokos saugoti tiesiog neverta, tačiau tokių pavyzdžių pasitaiko itin retai.
Ar verta pasiryžti skyryboms, kurios galbūt nuties kelią į naują gyvenimą? O gal geriau pasistengti ir išsaugoti santuoką? Dėl vaikų, dėl padėties visuomenėje, dėl įvaizdžio, dėl bendro turto.
– Kodėl žmonės skiriasi? Gal šeimos samprata dabar kitokia, negu buvo prieš 30 metų? – paklausėme psichologės Gražinos Sapiegienės.
– Dabartiniai 20-mečiai ar 30-mečiai nebeturi atsakomybės jausmo. O juk už viską turėtumėte atsakyti: už tai, kaip gyvename, kaip elgiamės, kaip bendraujame. Nesakau, kad nesiskiria ir vyresnės kartos poros, tačiau jų skyrybų priežastys ne tokios paviršutiniškos.
Tai, kad daugėja ištuokų, lemia ir visuomenės požiūris į santuoką, kaip tam tikrą sandorį. Mes viską matuojame pinigais. Tekėdama jauna mergina sudaro kone sąrašą, kaip turi atrodyti jos vyras, koks turi būti jo automobilis, namas, sąskaita banke. Tokios moterys net nesusimąsto apie kito žmogaus poreikius. Jeigu šie lūkesčiai neišsipildo, laukia skyrybos. Įpratome pirkti, parduoti, taip elgiamės ir su santuoka. Jeigu viena nepavyks, sukursiu kitą. Tiesiog nieko baisaus.
Poros skyrybos nebekelia visuomenės pasipiktinimo, šį įvaizdį formuoja ir aprašomos besiskiriančių garsenybių gyvenimo detalės, šia tema kuriami smagūs filmai, patraukliai pateikiama skyrybų paslaugas teikiančių įmonių reklama.
Kalbėdama apie atsakomybę noriu pabrėžti, kad sutuoktiniai nebegalvoja apie santuoką kaip „apie mus”, kiekvienas galvoja tik apie save, savo poreikius, o ne derinimąsi prie kito žmogaus.
– Konsultuojate ištuokų slenkstį minančias poras. Ar nesusidaro įspūdis, kad skirtis pasiryžtama dėl menkniekių? O gal priežastys glūdi kur kas giliau?
– Į specialistus besikreipiančių porų metams bėgant vis daugėja. Dažnai pasiryžti žengti iki galo paskatina koks nors menkas buitinis nesusipratimas, kad ir neišplautas kavos puodelis, negrįžimas laiku namo. Kaip sakoma, kantrybės statinė tokia pilna vandens, kad pakanka tik vieno lašo, kad ji išsilietų.
Vyresnės kartos atstovams buvo įdiegta kita vertybių sistema: moterys buvo išmokytos kentėti, taikstytis su vyru. Būti meiliai, supratingai buvo žmonos pareiga.
Dabar viskas pasikeitė: moterys vairuoja automobilį, daro karjerą, neretai uždirba daugiau nei jos vyras arba išvis tampa šeimos maitintoja. Pakitę socialiniai santykiai pajudino vyro prigimties esmę: jis tebenori būti kovotojas, šeimos galva, tačiau moteriai to nebereikia.
Vyrai pavargo nuo tokių moterų, nuo jų nepriklausomybės, jie ieško švelnių, suprantančių. Kita vertus, perlenkti lazdą irgi nenaudinga. Teko girdėti ne kartą moterį sakant: aš skalbiau, valgyti dariau, o jis vis tiek pas kitą nuėjo. Kiekviena moteris turi suvokti, kad vyrui mamos nereikia, jis jau turi vieną. Jam reikia moters, kuri kartais būtų ir seksuali, ir lengvabūdė.
Kai vyras paklausia, ar jo mylimoji per Kalėdas norėtų gauti dovanų kailinius, ši pasvarsto, kad geriau būtų naujas šaldytuvas. Žygiui pasiryžusiam vyrui toks atsakymas – lyg antausis.
– Ar porų konsultavimas gali išgelbėti nuo skyrybų? Kokios poros dažniausiai kreipiasi pagalbos? Sakoma, kad santuoka trunka tiek, kiek trunka moters kantrybė. Ar tiesa?
– Iš dalies – taip, dažniausiai apie skyrybas pradeda galvoti moterys. Jos pirmos ir pagalbos pradeda ieškoti. Didžiausia klaida, kurią padaro poros, – kaltųjų paieškos, nors kiekvienas turėtų pirmiausia pagalvoti, ką jis darė ne taip. Konsultacijų metu mes ir analizuojame, kas ir kodėl kažko nepadarė, ieškome tokio elgesio priežasčių.
Neseniai konsultavau porą, kurios keliai išsiskyrė po 20 santuokos metų. Ilgą laiką moteris nenorėjo pastebėti vyro neištikimybės, gyveno lyg nieko nebūtų vykę, tačiau užsimerkti negalima. Visada reikia kalbėtis: atvirai klausti, ko trūksta sutuoktiniui, kaip jis gyvena.
Mes nebeturime niekam laiko, dirbame skirtinguose miestuose ar net šalyse. Ne visos santuokos ištveria didelius atstumus.
Dabar pas mane lankosi ir visai jaunutė vos prieš pusmetį susituokusi pora. Moteris skundžiasi, kad vyras ją žemina, niekina. Bandome kartu ieškoti tokio elgesio priežasčių.
Iš patirties galiu pasakyti, kad ilgiau gyvenančios poros turi daugiau vertybių, stengiasi labiau išsaugoti santuoką nei vos kelerius metus susituokusios.
– Turbūt labiausiai dėl tėvų skyrybų išgyvena vaikai?
– Ištuoka paliečia visus: ir moterį, ir vyrą, tačiau labiausiai dėl to nukenčia vaikai, kurie linkę dėl krizės šeimoje kaltinti save. Tačiau priežastis išsaugoti santuoką dėl vaikų nebėra svari. Išsituokusi mama netrukus vaikui pristato „naują” tėtį, o nepilnoje šeimoje užaugęs vaikas paskui gali turėti saviraiškos problemų, jis gali visą gyvenimą savyje nešiotis „klaustukus”.
Vasarą kiekvieną savaitgalį miesto Rotušės aikštėje plevena balti nuometai, jaunavedžiai skęsta gėlių ir šampano jūroje. Tačiau kai kuriems ši gyvenimo šventė trunka labai trumpai. Ištuokų skaičius didėja, o psichologai turi vis daugiau darbo.