41 metų A. Rakauskas jaučiasi pakliuvęs į uždarą ratą. Vyras tebeturi neblogai mokamą darbą ir šeimą, tačiau jaučia, kad jo gyvenimas slysta į bedugnę.
„Manęs nė sykio nerado bare ant grindų. Tebeturiu vairuotojo pažymėjimą ir negąsdinu girtomis blevyzgomis savo vaikų. Nebuvau pakliuvęs į policiją. Tačiau esu pats tikriausias alkoholikas, kuriam reikia pagalbos”, – kalbėjo vilnietis.
Labiau nei gydytojų įvardyta diagnozė vyrą pribloškė juokaujamasis aplinkinių tonas, kai jis bandydavo užsiminti apie savo problemą ir paprašyti supratimo.
Namuose – brangūs gėrimai
Geru kostiumu vilkintis A. Rakauskas nė iš tolo neprimena geriančio žmogaus. Jis dirba bendrovėje, kuri rengia įvairius ūkinės veiklos projektus, dažniausiai bendrauja su aktyviais ir pasiturinčiais žmonėmis.
„Simbolinė taurelė pasirašius sutartį yra norma. Būtų keista, jeigu imčiau partneriams aiškinti, jog gerti negaliu. Bet kai suskaičiuoju, kiek jų išgeriu per mėnesį, susidaro nemenkas alkoholio kiekis – keli buteliai”, – aiškino A. Rakauskas.
Išgėrinėti nedideliais kiekiais vilnietis pradėjo dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Jo motina pati jam yra pasiūliusi išgerti mažą kiekį alkoholio prieš abitūros egzaminus.
„Mūsų namuose atvirai stovėjo atidaryti gerų gėrimų buteliai. Tėvai išgerdavo po taurelę susėdę priešpiečio kavos. Mama – tada, kai nerimaudavo. Niekam neatrodė, kad 40 gramų tauriojo gėrimo pažeis sveikatą ar valią”, – pasakojo vilnietis.
Tačiau sulaukus 40-ies situacija pasikeitė. A. Rakauskas nuolat be priežasties būna suirzęs, jaučia nerimą, kartais – širdies plakimą.
„Neretai mane ima pilti prakaitas ir apima silpnumas, nors nėra jokios akivaizdžios priežasties, dėl kurios galėtų pablogėti savijauta”, – prisipažino šeimos tėvas.
Ėmė dingti daiktai
Naujajame darbe A. Rakauskas dirba antrus metus ir norėtų jo neprarasti. Tačiau jam nutinka keisčiausių dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavo.
„Kartą rytą ant darbo stalo beveik valandą ieškojau ką tik pasirašyto rašto ir niekaip negalėjau rasti.
Aiškiai žinojau, kad jį atsinešiau iš viršininko kabineto, bet lapas su parašu išnyko kaip vaiduoklis”, – prisiminė A. Rakauskas.
Vyras sušilęs sklaidė segtuvus, tikrino stalčius, net palindo po stalu, bet dokumentas garuote išgaravo.
Pagaliau jis išdrįso grįžti į vadovo kabinetą ir pasiklausti, ar nepaliko popieriaus ten. Kai grįžo, raštas gulėjo matomoje vietoje.
„Taip susierzinau, kad maktelėjau gurkšnį brendžio iš plastikinės stiklinaitės. Iškart palengvėjo. Bet labai neilgam, nes rytojaus dieną prapuolė buto raktas”, – pasakojo vilnietis.
Kai taip ėmė nutikti beveik kasdien, A. Rakauskas sunerimo. Jis nepajėgdavo koncentruoti dėmesio ir dėl to nematydavo ieškomų daiktų, nors jie dažniausiai būdavo ten, kur visada.
Diagnozė pasirodė užgauli
Šeimos gydytoja ilgai klausinėjo apie paciento įpročius ir padarė išvadą, su kuria pacientas negalėjo susitaikyti kelias savaites.
„Aš alkoholikas? Kokia nesąmonė!” – pasipiktino vyras, kai tokią diagnozę išgirdo iš medikės.
A.Rakauskas buvo įsitikinęs, jog nėra alkoholikas, nes niekada gyvenime nebuvo pasigėręs iki žemės graibymo ir nežinojo, kas yra pagirios.
„Aiškinau, kad išgeriu po taurelę kasdien, o ne butelį ar kibirą. Tačiau gydytoja patikino, kad sergu lėtiniu alkoholizmu. Ji sakė, jog turiu rimtą problemą ir bus blogai, jeigu jos sau nepripažinsiu”, – pasakojo vilnietis.
Pacientui buvo liepta dvi savaites užrašinėti į sąsiuvinį, kiek ir kokio gėrimo jis išgeria. Ir būtinai pasižymėti, kokiomis aplinkybėmis tai vyksta.
Taurelių skaičius apstulbino
Paaiškėjo, kad pirmąją savaitę rytais po konjako taurelę A.Rakauskas išgėrė penkis kartus. Dusyk jam trūko energijos dėl lietingo oro, vienąkart buvo pasibaigusi kava, o dar du kartus suerzino nemalonūs skambučiai.
„Nustebau, kad gėrimo šlakelį įsipilu mechaniškai – visai negalvodamas. Visus kartus tai pastebėjau tik ištuštinęs taurelę.
Labai keistai pasijutau dėl tokio atradimo. Jei gydytoja nebūtų liepusi užsirašinėti aplinkybių, tikrai nebūčiau pamanęs, kad iš septynių dienų namuose negėriau tik dvi”, – stebėjosi vyras.
Paaiškėjo, kad per dalykinius susitikimus stipraus alkoholio jis gėrė aštuonis kartus per savaitę. Taurę vyno su žmona, kuri gavo diplomą, – kartą. Per bendradarbio gimtadienį jautėsi smarkiai padauginęs, nes išgėrė aperityvo ir tris taureles viskio.
Energijos nepadaugėjo
„Labai gerai prisimenu, kad prieš kelerius metus nedidelis alkoholio kiekis man suteikdavo energijos. Tačiau tą savaitę, kai žymėjau išgertas taureles, nuolat jaučiausi apatiškas ir pavargęs”, – pasakojo ligonis.
Jis ryžosi apie savo problemą pasipasakoti vienam kolegų. Bet bendradarbio reakcija jį smarkiai užgavo.
„Kolega klausėsi tarsi rimtai, bet paskui nuolat primindavo tą pokalbį ir vis paleisdavo kokią užgaulią repliką. O kai išlydėjome bendradarbį atostogų, jis viešai pareiškė, kad įsirašiau į blaivininkų draugiją.
Jį sudraudė tik viena kolegė, o kitiems ši žinia tapo nuolatinių juokelių priežastimi”, – atviravo A. Rakauskas.
Erzino ne tik bendradarbių atsainumas, bet ir tai, jog privalo tvardytis ir negali nerimo malšinti alkoholiu.
Atsidūrė dėmesio centre
Dar nemaloniau vyras pasijuto, kai viršininkas padarė pastabą, kai per priėmimą A. Rakauskas į gėrimo taurę įsipylė mineralinio vandens.
„Niekada nebūčiau pamanęs, kad šiais laikais civilizuotoje šalyje kas nors taip gali reaguoti į žmogaus atsisakymą gerti. Jei taip vyksta išsilavinusių žmonių aplinkoje, tai ką tada turi patirti negerti nusprendęs juodadarbis?” – stebėjosi A. Rakauskas.
Lyg tyčia jis įvėlė klaidą sutartyje.
„Kai geri tik kefyrą su mineraliniu, tokie ir rezultatai”, – pašmaikštavo sekretorė.
Anksčiau ji kuo pagarbiausiai reaguodavo į menkiausią A. Rakausko prašymą. Vyras negalėjo patikėti, kad ši metamorfozė galėjo įvykti tik dėl to, jog jis atsisakė gerti.
Dvi savaites vyras ištvėrė visai nevartodamas alkoholio, tačiau tai tikrai nebuvo lengva.
„Man ėmė atrodyti, kad aplinkui geria visi: alų maukia paauglės gatvėje.
Žmona nuolat eina su draugėmis gerti vyno. Bendradarbiai nuolat atidarinėja butelius priėmimuose. Ir niekam tai nekenkia. Išskyrus mane!” – suglumęs kalbėjo vyras.
Žmona reagavo skeptiškai
A. Rakauskas prisipažino žmonai, jog rengiasi užsirašyti į anoniminių alkoholikų draugiją.
Sutuoktinės reakcija buvo neigiama: „Gal iš proto išėjai? Ką tau pasakys tie prasigėrėliai?
Ar trokšti klausytis, kaip koks nors idiotas prisitašęs muša žmoną, o po to gailisi?”
Vyras tvirtina buvo tiesiog apstulbęs, kad jo aplinkoje neatsirado nė vieno žmogaus, kuris suvoktų, jog jam reikia palaikymo.
„Mano pasakojimas naivus gali pasirodyti tik tiems, kurie niekada nėra susidūrę su tyliu alkoholizmu. Aplinkiniai ne tik jo nepastebi, bet ir mano, kad tu iš jų juokiesi paistydamas niekus.
Man ima atrodyti, kad gyvenu šalyje, kur gėrimas yra visų pripažinta norma.
O aš pats jaučiuosi idiotas, kuris savo noru atsisako visuotinai priimto atsipalaidavimo būdo”, – kalbėjo vilnietis.
Patartų keisti darbą
Dainius Stasiūnas, gydytojas psichiatras
„Mūsų visuomenėje nemažai atvejų, kai žmogus, pribrendęs keisti gyvenimo būdą, sulaukia ne palaikymo, o nesupratimo ar net pašaipos.
Aplinkiniai nesuvokia problemos ir net nebando į ją gilintis. Ryžtingu sprendimu suardomi įprasti santykiai, o šalia esantys neketina vargintis keisti susiklosčiusio bendravimo būdo.
Dar sudėtingiau, kai šeimoje alkoholį vartoja abu sutuoktiniai. Jei vienas jų apsisprendžia keisti gyvenimo būdą, o kitas su tuo nesutinka, pasiryžėlis turi kovoti dviem frontais – ir su savo žalingais įpročiais, ir dar privalo įveikti partnerio skeptišką požiūrį.
Jeigu gerti skatina darbo aplinka, siūlyčiau darbą keisti. Kai žmogus pasirenka blaivybės kelią, jam itin reikia pritarimo ir palaikymo.
Niekas neturėtų į pirmą vietą iškelti darbo reikalų, jeigu nuo to nukenčia sveikata, savigarba, o sąmoningas pasirinkimas atsitiesti nesukelia pagarbos ir pritarimo.
Alkoholį vartoti dažniausiai liaunasi ne tie, kurie bando šį pomėgį įveikti vaistais ar kodavimusi. Sėkmę lemia sąmoningas sprendimas gyventi blaiviai.
Pagrindiniuose šalies miestuose ir rajonuose priklausomybės ligų centruose taikoma gana efektyvi Minesotos programa. Gydytis galima ir ambulatoriškai, ir stacionare. Gydymas trunka 28 dienas, su pacientais dirba psichiatrai ir socialiniai darbuotojai.
Lietuvoje veikia ir 126 anoniminių alkoholikų draugijos, jas lanko apie 2520 žmonių.”
