Gyvenimas kitoje šalyje ir vienatvė nepatiko,tad nusprendžiau pasitaupyt ir grįžt, susirast antrą pusę. Likus kelioms savaitėms iki grįžimo internete atradau nuostabią merginą. Rašinėjomės ir abu susidomėjom vienas kitu. Susitarėm kai vos tik grįšiu, vyks mūsų pirmasis pasimatymas. Taip ir įvyko.
Antrą dieną po grįžimo jau važiavau pas ją, žinoma tuo metu nei ji nei aš nesitikėjome, kad gali gimti didžiulė meilė.
Ką gi, pirmas susitikimas įvyko ir atrodo viskas šauniai praėjo, man ji buvo net geresnė nei tikėjausi. Kaip tik tokia, kokios ieškojau.
Gyvenome skirtinguose miestuose, tad teko dažnai keliauti. Gan greit pamilome vienas kitą. Po to atsirado pirmosios permainos - ji išvyko studijuot į kitą miestą ir tada mus jau skyrė 200 km. Bet tai didelės kliūties mudviem nesukėlė, nes mokėjome palaikyti santykius per atstumą, palaikėme vienas kitą.
Savaime suprantama - kad ir kiek dirbtum, visam gyvenimui pinigų neužsidirbsi. Pasibaigė mano santaupos, tad dirbau Lietuvoje. Su lietuviška alga pinigų pakako tik kurui pas ją nuvykti. Po metų draugystės atsirado kitas pasiūlymas išvykti padirbėti svetur. Daug mąsčiau kaip pasielgti, nes nenorėjau palikti savo draugės, bet pinigų reikėjo labiau, tad sutarėm kad išvyksiu 4 mėnesiams ir grįšiu.
Per tą laikotarpį palyginus gerai laikėmės, pasitikėjom vienas kitu ir jis neprailgo. Savaime suprantama aš jos išlaikyti negalėjau, tad ji pinigus ėmė iš tėvų, o jie mano atžvilgiu buvo nepatenkinti, kad negaliu jos išlaikyti. Teko išklausyti, jog koks aš vaikinas, jei negaliu jos išlaikyti, esu nieko nebaigęs ir neturiu jai ko pasiūlyti.
Praėjus pusei metų, Lietuvoje nusprendžiau įgyt bent kokią profesiją ne tik kad įrodyčiau, jog kažką galiu, bet ir tam, kad galbūt ji pravers. Bet čia ir vėl nemalonios žinios. Mokslai brangūs ir aš už juos sunkiai sugebėčiau sumokėti su lietuvišku atlyginimu.
Atsidūriau visiškoje nežinomybėje. Galų gale priėmiau tokį sprendimą, kad vykstu pas ją į tą miestą, kuriame ji mokosi, susirasiu kokį darbą ir padėsiu kuo galėsiu.
Savaime suprantama - kas ieško, tas ir randa. Labai greitai radau darbą ir po 3 metu tolimo bendravimo gyvenome kartu. Neturėjom didelių turtų, bet ir badu nemirėm. Užteko to, kad turim vienas kitą. Žinoma per tą laikotarpį buvo ir pykčių ir kone skyrybų, nes buvo tikrai sunku bendrauti kai matydavomės tik kartą per savaitę. Bet atlaikėm.
Galiausiai man ir vėl atsirado pasiūlymas išvažiuoti. Šįkart buvo sunkiausia priimti sprendimą. Abu daug tarėmės, kaip daryt. Ji jau baigusi mokslus ir niekas nebelaiko Lietuvoje, tad pasiūliau kad aš pirmas išvažiuoju, po mėnesio atvyksta ji. Galėsim pabūti ilgėliau, pasitaupyti ir nusipirkti butą ar kažkaip kitaip panaudoti tuos pinigus.
Ji sutiko, o aš patikėjau. Dabar pasirodo, kad nederėjo. Labiausiai įstrigo momentas kai ji mane išlydėjo į oro uostą ir paklausiau: ar tikrai atvyksi? Ji atsakė taip. Sakiau jai: jei neatvyksi, aš tikrai nesiruošiu skrist. Nereikia man tų turtų, jei tu nebūsi su manim.
Štai ir pabaiga nors aš dar negaliu su tuo susitaikyti. Esam jau 3 mėnesiai atskirai, ji pasakė kad nebeatvyks ir kad aš galiu negrįžt, nes nieko tarp mudviejų nebebus, kad mes nesutverti vienas kitam, kad jos aplinkiniai nepalaiko mūsų.
Rašiau daugybę laiškų, bandžiau aiškintis, bet niekaip nepavyko pasiekti savo tikslo. Negaliu patikėti, kad būtent tada, kai pradėjo sektis, ji nustojo kovoti už mus. Prašė palikt ją ramybėje. Netikiu kad ji gali turėt kitą, tiesiog manau kad naujas miestas, nauji draugai ją pakeitė, bet giliai širdyje tebėra tokia kokia buvo.
Pagal dabartinę situaciją gal ir nelabai tinka šis mano laiškas, bet aš dar turiu vilties. Savaime suprantama yra viena visa tai skaityt visai nepažįstamam žmogui ir kita patirti pačiam. Planuoju grįžti po mėnesio. Dar nežinau kaip ir kokiu būdu, bet bandysiu paskutinį kart sugrąžinti tai, kas atrodo prarasta.
Tikiu kad meilė gali įveikti visas kliūtis.
Savo istorijas siųskite iki spalio 4 dienos adresu pramogos@lrytas.lt, nurodydami laiško temą „Meilė“. 10 geriausių rašinių autorių bus apdovanoti kvietimais dviem asmenims į filmą „Meilė yra viskas, ko reikia“.