Pirma draugystė baigėsi net neprasidėjus. Neturėjau artimos sielos, žmogaus kuriam galėčiau atsiverti, pasipasakoti, išsakyti slapčiausias mintis ir taip keturis metus gyvenau. Svajodavau, daug skaitydavau, pavydėdavau laimingiesiems. Galvodavau, gal visai nelemta turėti draugą, turbūt visą amžių taip ir bus... O kas gi šiandien?
Vieną dieną likimas pagaliau nusišypsojo ir speiguotą gruodį leido ant Baltojo tilto sutikti vaikiną. Jį pamačius sušukau: „kaip gerai, kad tai tu“. Įsižiebė draugystė, supratimas be žodžių, trumpi pasimatymai, paskui ilgi vakarai mano ir jo namuose.
Jis buvo labai užimtas, vertinau jo darbą, ir net pati į jį įsijungdavau. Mes pamilome vienas kitą, ir atrodė šiam duetui nėra pabaigos. Sakė, kad esu jo svajonių mergina, esą kiekvienas pavydėtų tokią gražuolę turėdamas, merginą nebijančią jokių sunkumų, darbščią, išsilavinusią, protingą.
Jis kartojo kaip jam pasisekė. Aš kartojau kaip pasisekė man. Maniau, tai dangaus dovana taip susitikti, nuoširdžiai pamilti ir būti palaimintiems... Mūsų tėvai mus palaikė. Po jo nenusisekusios santuokos ir po mano liūdesio, vos nevirtusio sunkia depresija, dabar atrodė geriausias laikas ar atpildas.
Planavome bendrus namus, vaikus, ateitį. Buvome neišskiriami. Man jo minusai atrodė lyg dideli pliusai, o aš, kaip jis sakė, buvau jam per gera, per ideali, per graži... Eidavome ieškoti laimės kartu, ir visur sekėsi.
Jis draugams pareiškė, kad aš jo žmona, o aš sakydavau, tai mano vyras. Jis buvo toks puikus vaikinas, gražus visom prasmėm (o retai taip būna), juodais kaip smala plaukais, akys tamsiai mėlynos ir gilios, ryškios, jo lūpos pačios saldžiausios, o glėbys vyriškas, jaukus...
Tik delnai būdavę visada šalti; jis sakydavo, kad mano delnas jo pirštus sušildo, ir papildo laimės, o mano šypsena uždega siekti gėrio... Lankydavomės visur, keliaudavome po neatrastas šalies vietas.
Kai tik jis pirmą kartą išvyko dirbti į užsienį, užgriuvo bėdos. Išleidau nerimaudama. Supratau, juk nesu maža, jam tikrai reikia važiuoti, uždarbis viliojantis, o pinigai nepatrukdytų. Laukiau viltingai dvi savaites. Skambindavo kiekvieną vakarą, verkdavo, liūdėdavo, kad šimtai kilometrų iki manęs, ir pažadėjo kuo skubiau sugrįžti.
Mylimasis rašė: „Labas, mieloji saulyte, jaučiuosi lyg šimtą metų nesimatėm. Visas aš likau tavo namuose. Labai tavęs pasiilgau, brangiausia. Myliu tave, trūksta tavęs, aš visada tave mylėsiu, niekas mūsų neišsikirs, aš tavim rūpinsiuosi, saugosiu tave, globosiu, visada bučiuosiu ir būsiu tau geras...“.
Kūkčiodama skaičiau ir taip tikėjau. Jam grįžus viskas buvo puiku, išsiskyrimo lyg nebūta. Pinigai jį šiek tiek pakeitė, jis jau nebenorėjo mano sausainių, mamos maisto, sakė valgys kavinėje, nes taip kažkodėl patogiau ir vis mažiau laiko praleisdavome drauge.
Jis plūdo savo mamą, ko anksčiau negirdėdavau, kartodavo, tai ji kalta, kad jis taip nieko neturi. Jis nervindavosi, viskas jam atrodė negerai, netinkama, negražu, atgyvenę. O viskas kas užsieny: patrauklu, nuostabu, nepakartojama...
Ėmė pirkti prabangius daiktus sau. Juk tai normalu, mąsčiau, reikia jam pagaliau apsirengti, nes vaikšto apiplyšęs. Paskui pažiro priekaištai ir man, neva senamadiškai atrodau, ten anot jo visos kitaip rengiasi. Net mano kasos jam jau nepatiko, dabar ėmė sakyti, kad netvarkingai susirišu, atrodau lyg iš devyniolikto amžiaus nužengus.
Labai skaudėjo širdį, mačiau, staiga apsėdo jį piktumas, pinigai pakeitė žmogų. Paskui išvažiavo dar kartą, bet į kitą šalį. Svarsčiau, pakaks tų pinigų, juk ir Tėvynėje besistengiant galima uždirbti, o kad jų stinga, na tai kas, ir taip niekada nebus užtektinai, viso pasaulio neuždirbsi.
Svarbiausia, dviese vienas kito laikytis, vienas kitam padėti, tvarkytis pagal galimybes, mylėti, stengtis, čia kurti gyvenimą geriausia. Ramino tik tai, kad meilė visagalė, ji nepaiso atstumo, yra kantri, bet kaip aš klydau.
Pirmas mylimo žmogaus atsivėrimas būtų pribloškęs bet ką. Jis sugrįžo iš užsienio balandžio paskutinę savaitę ir nepaskambino. Jaučiau, kad Vilniuje, tik nesupratau kodėl nenori pasisveikinti, susitikti. Palikau balso žinutę. Jis atsakė kitą ketvirtadienį. Atėjo į mano namus ir tarė: „Tu turbūt supranti, kad aš tave palieku. Man reikia dirbti, važinėsiu pirmyn atgal, visai nenoriu nei Vilniuje būti, nei apskritai, gal išvažiuosiu dar toliau.“
Silpnumo pagauta puoliau jam į glėbį ir maldavau taip nesielgti. Bet tai buvo ne jis, tiesiog šaltas žmogėnas. Nesupratau kodėl taip daro, kas atsitiko, kad manęs išsižada, nei mes barėmės, jokių ginčų. Jis paaiškinti negalėjo. Sakė, negali man žiūrėti į akis, nenori įžeisti, bet aš jam esu netinkama. Spėliojau, gal kitą susirado, bet jis tylėjo ir greitai išėjo. Galvojau kuo gi taip netinku, niekada nebuvome susipykę, turiu viską ko reikia, jaunystę, išsilavinimą, turiu tai ko stokoja jis pats, nes jis niekada nesimokė, tebaigė tik pora klasių.
Tylėjo tris dienas, aš neradau sau vietos, kuo taip atstūmiau? Po kiek laiko ėmė rašyti žinutes kviesdamas susitikti. Juk jį mylėjau, sutikau ateiti. Jis prašė atleisti, sakė, čia jo klaida, niekada to nepakartotų, klaupėsi ant kelių, bučiavo.
Atleidau. Kaip neatleisi? Nors siela skendėjo abejonėse. Vėl viskas buvo kaip buvę, susitikimai, meilė, net jo staigus noras susituokti, ketinimas supažindinti su tėvais.
Paskui jis paprašė padėti jo darbe. Sutikau, dirbau savęs negailėdama, išmaniau reikalą, todėl darbas ėjo lyg iš pypkės.
Projektas jau baigtas, visi patenkinti išsilakstė švęsti. Jis uždirbo daug, sakė padės į banką, ir viskas bus mūsų naujam gyvenimui, nes tuojau pirksime būstą. Šokinėjau iš laimės, o nuojauta smaugė, kad dar ne viskas patikrinta, ne viskas suprasta.
Manęs neaplenkė liga, trumpa, klastinga, ir net užkrečiama, bet išgydoma, ir turbūt taip buvo patikrinti jo jausmai. Mano žmogus šalinosi bijodamas užsikrėsti, juokaudamas sakė, ir dar nenori mirti ir šiaip, jam juk reikia dirbti, nenorėtų gulėti dvi savaites.
Kai pasveikau, jis gailėjosi, kad nebuvo šalia, nepalaikė manęs. Vos pagerėjo savijauta, dar kartą paprašė pagalbos, nes nesusitvarkė pats su užduotimis, ir aš jam neatsakiau, padėjau, nenusisukau nuo jo, darbas tirpo mano rankose.
Pinigus jam kūriau iš nieko, turiu tokią retą sėkmę, jei tik žmogų myliu, viską dėl jo padarysiu, tik jam tų pinigų vis maža buvo. Jis sakė, kad aš stebukladarė, bet už to turbūt slypėjo niekas...
Verslo partneriai net premiją jam skyrė. Brangusis neatėjo pasidžiaugti laimėjimais, nepadovanojo rožių... Po savaitės jis skraidė padebesiais galvodamas apie naują pelningą darbą, užmiršdamas man žinutę parašyti. Šįkart tarstelėjo, kad ketina išvykti ilgam.
Neprieštaravau, bet pasakiau, kad jis labai pasikeitė, ir tie visi užsieniai ne į gerą, net tvirčiausias poras jie išskiria.
Jis nerašė, neatsakydavo į skambučius, pradingo. Sužinojau, kad nusipirko naują kompiuterį, dar kažką apie ką kalbėdavo. Aš nepykau, laukiau kol jis atsikvošės, susipras, susigės. Ir štai kokia netikėta pabaiga. Jis atėjo liepos pirmą dieną ir pakartojo tą patį ką man sakė balandžio paskutinę savaitę, kad mane palieka, išeina, nes nemato ateities su manimi, nenori gyventi skurde, nekenčia Lietuvos, ir tingi siekti to kuo tikėjom. Tariau: ką gi, jei toks sprendimas, tiesiog tu apgavai mane.
Žinau, kad jis išdavė mane. Meldžiuosi už jį kiekvieną vakarą, prašau Dievo pagalbos, užtarimo, kad jį atverstų, ir sąžinė sugrįžtų, sugrąžintų man tą žmogų, kurį aš pažinojau, paprastą, gerą, nesavanaudį... Kaip skaudu, širdis, rodos iškris iš krūtinės, jaučiuosi taip, lyg vakar tai būtų nutikę. Ar jo meilės žodžiai buvo tušti, o mano meilė vien kančia? Esu aš pasimetusi...
Savo istorijas siųskite iki spalio 4 dienos adresu pramogos@lrytas.lt, nurodydami laiško temą „Meilė“. 10 geriausių rašinių autorių bus apdovanoti kvietimais dviem asmenims į filmą „Meilė yra viskas, ko reikia“.