Turiu pripažinti, kad tuomet, kai girdėjau tuos žodžius, jų nevertinau. Kaskart sukirbėdavo aiškus žinojimas, kad tikrai taip ir bus, tačiau kvailas, o gal greičiau nesveikas išdidumas neleido garsiai atsakyti: taip, tikiu tavim. Aš taip pat tave myliu! Buvau tokia bjauri, kad tylomis mėgavausi tuo, o garsiai apsimesdavau esanti abejinga: tarsi taip ir turi būti – privaloma, savaime aišku, nes aš juk pati geriausia žmona. Nežinau, kiek tai būtų trukę, tačiau mane pradėjo stabdyti „atsitiktinumai“, tiksliau tariant, nesąmoningai sustabdytos akimirkos.
Buvau pasiėmusi akademinių atostogų ir „iš gero gyvenimo“ neplanavau grįžti prie studijų. Tačiau vieną rudens rytą, draugiškai besišnekučiuojant prie vyro paruošto puodelio mėgstamiausios kavos, nei iš šio, nei iš to dingtelėjo mintis: kaip gyvenčiau, jei likčiau viena? Juk nebaigusi mokslų, nerasiu darbo. Kaip užauginsiu vaikus? Tada negalėjau suprasti, iš kur tokios mintys. Pateisinčiau jas, jei pyktumėmės, jei būtų sunkumų, nesusipratimų. Bet dabar... Tokios mintys „iš giedro dangaus“. Tuomet jas užgožė meilė, rūpinimasis, gyvenimo džiaugsmas...
Panaši mintis „nukrito“ po pusmečio: kai drabužius, kurių nebenešioju, pakavau į dėžes ir nešiau į rūsį. Kai vyras paklausė, kam man jie, tą pačią akimirką vėl tas pats – ta pati mintis: o jei liksiu viena ir neturėsiu iš ko nusipirkti? Net nutirpau... Žinoma, vyrui nepasakiau to. Tačiau nuo tos akimirkos jo žodžiai „ aš tave myliu!“ man pradėjo skambėti. Aš juos išgirdau!
Pradėjau atsakyti tuo pačiu. Pagaliau. Po šešerių bendro gyvenimo metų suvokiau, kad jis – mūsų šeimos kūrėjas, pamačiau, kaip jis myli „savo tris mergaites“: mane ir mudviejų dukras – gyvenau su idealiu vyru ir geriausiu vaikų tėčiu pasaulyje. Žavėjausi juo. Jo meile, kantrybe, tolerancija. Būdama su juo jaučiausi saugi, aprūpinta, mylima. Bet bijojau jo netekti. Tų nepaaiškinamų minčių vis iškildavo. Nekreipiau į jas dėmesio – juk gyvenimas bylojo visai ką kita. Aš žinojau: jis tikrai mane visada mylės.
Likus iki „to įvykio“ mėnesiui, iš niekur nieko gavau jo žinutę: “mylėsiu tave amžinai“. Padvelkė šalčiu, o amžinybė šįkart man atrodė visai ne miela. Ir gamta bylojo tą patį, nors buvo pavasaris.
Pamačiau tamsius debesis ir miestą, skęstantį pilkumoje. Buvo šalta. Šalta nuo žinutės. Baugu nuo to jausmo. Vidus ėmė draskytis. Viena mano pusė bandė aiškinti, kad čia kažkokios nesąmonės, džiaugėsi meile, o kita - tylėjo. Tas nerimas tęsėsi... ilgai. Daugelį metų. Ir tik dabar, praėjus devyneriems metams po vyro žūties, sudėliojus visus praeities įvykius, nuojautas, žodžius, aš ramiai galiu pasakyti: jau tada mes abu jautėm, kad jis mylės amžinai...
Savo istorijas siųskite iki spalio 4 dienos adresu pramogos@lrytas.lt, nurodydami laiško temą „Meilė“. 10 geriausių rašinių autorių bus apdovanoti kvietimais dviem asmenims į filmą „Meilė yra viskas, ko reikia“.