Kelios sekundės tylos. Vėliau - apie porą valandų trukęs pokalbis kol supratau, kad taip ir yra: viskas iš tiesų baigta. Tą vakarą sugriuvo ne tik beveik poros metų draugystė, tą vakarą sugriuvo mano gyvenimas.
Tris savaitės po šito skambučio buvo beveik vienodos: sėdėjimas namie, daug liūdesio, daug sielvarto, tikėjimas, kad gal JIS dar parašys (bet taip ir neparašė), daugybės prisiminimų analizė, vertybių perkainavimas ir klausimas sau „Kas atsitiko, kad JIS sugalvojo skirtis?“.
Ilgai aš kaltinau save, kol galiausiai draugė papasakojo, kad matė JĮ su kita mergina. Viskas paaiškėjo. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad palengvėjo...Galvoje vis skambėjo paskutiniai JO pasakyti žodžiai: „ Tu esi „per kūda“, (nors tikrai esu normalaus sudėjimo), tu manęs niekada nesupratai (nors vos tik kas, visada JĮ guosdavau), ir šiaip aš esu protingas, aukštas ir gražus, susirasiu ir geresnę už tave“.
Jaučiausi nieko verta. Mano nuomone, man netiko nei viena drabužis, plaukai atrodė negražūs, veidas. Aš pati sau buvau negraži.
Kažin kaip viskas būtų buvę, ir kas iš manęs tada būtų likę, jei ne vieną vakarą vienoje internetinėje pažinčių svetainėje gauta nepažįstamo vaikino žinutė: „Tu turi labai gražią šypseną“. Norėjau neatrašyti, bet tarsi kas už rankos patempė. Parašiau jam: „ačiū, bet turbūt tu klysti“.
Ir taip mano gyvenime atsirado Mano Būsimasis Vyras. Iš pradžių susirašinėjome internetu, vėliau tumposiomis žinutėmis, dar vėliau viskas peraugo į pokalbius (ilgus ilgus ilgus…) telefonu ir po beveik mėnesio, mes susitikome pirmą kartą. Jo pirmi man pasakyti žodžiai man buvo tokie: „Ką aš tau sakiau apie tavo šypseną? Kad graži? Žinok aš klydau – ji labai graži.“
Po šito mūsų pirmojo pasimatymo sekė daug pasivaikščiojimų, ėjimų į teatrą, koncertus, kavines, vakarienės gaminimai ir labai daug pokalbių (man tada labai šito reikėjo). Galiu pasakyti atvirai, po beveik dviejų mėnesių nuo to laiko, kai patyriau skaudžius išgyvenimus, man pagaliau pasidarė gera. Ir, matyt, Jis tai jautė, nes būtent tą vakarą paklausė manęs, ar sutikčiau mūsų turimą „draugų“ statusą pakeisti į „vaikino ir merginos“. Ir aš atsakiau jam taip.
Nors tuo laiku, mūsų meilės buvo tik užuomazgos, bet sutikau nedvejodama, nes labai buvau dėkinga Jam, už tai, kad Jis laukė, kol aš vėl galėsiu mylėti. Ir Jam tikrai už tai buvo atlyginta.
Mūsų pirmieji metai drauge tiesiog skriete praskriejo, ir šių metų liepą, Mano Žmogus man pasipiršo. Beje, tai padarė labai išradingai ir netikėtai, o kitąmet ruošiamės mūsų vestuvėms.
Labai džiaugiuosi, kad būtent Jis yra šalia manęs, džiaugiuosi Jo panašumu į mane (net kai pykstu ant Jo, pirma mintis, kuri ateina man į galvą mums pradėjus aiškintis santykius yra „ aš myliu tai, ką Jis pasakė“) ir dėkoju Dievui, kad tą vakarą Mano Būsimas Vyras išdrįso man parašyti.
Būdama su Juo, aš pasikeičiau ne tik tuo, kad spintoj nebeliko nė vieno juodo drabužio, kad atsiauginau plaukus ir kad pradėjau vėl sulaukti vaikinų dėmesio, bet ir tuo, jog ėmiau pasitikėti savimi. Dabar negalvoju apie savo trūkumus, o mąstau tik apie privalumus. Gyvenimas tikrai pasidarė gražesnis, net iškilę sunkumai nebe tokie baisūs atrodo, kai Jis yra šalia manęs. Manau, kad nėra netinkamų žmonių, tiesiog ne tiems žmonėms mes atiduodame savo gyvenimus. O moteriai šalia jos esantys vyras yra be galo svarbu, nes kokius vyrus šalia savęs turime, tokios atrodome, tokios ir jaučiamės.
Baigdama norėčiau pasakyti štai ką: gal kiek vaikiška tikėti, kad norai pildosi, bet vieną vakarą po išsiskyrimo su buvusiuoju aš labai panorėjau rasti ne gerą, ne gražų, o tiesiog savo žmogų. Ir aš Jį radau.
Savo istorijas siųskite iki spalio 4 dienos adresu pramogos@lrytas.lt, nurodydami laiško temą „Meilė“. 10 geriausių rašinių autorių bus apdovanoti kvietimais dviem asmenims į filmą „Meilė yra viskas, ko reikia“.
