Kurdama filmą „Atvira širdim” režisierė rėmėsi savo gyvenimiška patirtimi. Man ši išoriškai gležnos ir labai moteriškos režisierės sukurta drama sukėlė nuostabą, vidinę sumaištį ir aibę apmąstymų.
Filmas nuo pirmųjų sekundžių užhipnotizavo. Jį žiūrėjau labai susikaupusi. Tik pasirodžius baigiamiesiems titrams prisiminiau, kad vertėtų iškvėpti nuo įtampos plaučiuose susikaupusį orą.
Iš pradžių maniau, kad tai bus standartinė lyrinė istorija apie meilę. Tai žadėjo ir filmo pradžia, kai chirurgai sutuoktiniai Mila ir Ksavjė, dirbantys toje pačioje ligoninėje, atsistoja operacinėje vienas prieš kitą ir stengiasi priversti ligonio širdį plakti.
Kai pavyksta surišti gyvybės siūlus, pagrindiniai herojai, mūvintys kraujuotas pirštines, lyg vaikai ima kvailioti, bučiuotis, nors šalia, ant operacinio stalo, guli žmogus atverta krūtinės ląsta.
Dešimt metų susituokę Mila ir Ksavjė pamišę dėl savo darbo ir vienas dėl kito. Jų meilės, regis, neveikia nei laikas, nei rutina. Tačiau viskas ima keistis, kai dėl girtavimo iš darbo pašalintas Ksavjė klimpsta į alkoholizmą, o Mila sužino, kad laukiasi neplanuoto ir nenorėto kūdikio.
Prasideda drama, persunkta barnių, muštynių, aistros, pavydo, kančios, nežinomybės.
Nėštumo pabaigoje dvasiškai ir fiziškai iškankinta Mila praranda sąmonę, susitrenkia galvą ir ją ištinka koma. Sužinojęs apie nelaimę Ksavjė išblaivėja – ir nuo alkoholio, ir nuo sujaukto gyvenimo.
Įtampos kupina drama, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko prancūzų kino žvaigždė Juliette Binoche (48 m.) ir ne vieną apdovanojimą pelnęs argentinietis aktorius Edgaras Ramirezas (35 m.), baigiasi viltingai, kad po daugybės išbandymų herojams prasidės šviesesnis gyvenimo etapas.
Pagrindiniai aktoriai J. Binoche ir E. Ramirezas nuostabiai įvykdė režisierės sumanymą – ekrane perteikti beprotišką, šiek tiek neurotišką, bet galingą, kliūtis įveikiančią meilę.
Kai po filmo „Atvira širdim” peržiūros ėjau pasikalbėti su M. Laine, nežinojau, ko tikėtis. Dažnai būna, kad garsūs kino ar teatro žmonės yra sunkaus būdo, neprieinami.
Tačiau šis susitikimas maloniai nustebino. M. Laine išoriškai atrodė panašesnė į animacinių filmų kūrėją nei į sudėtingas dramas narpliojančią režisierę.
Marion nedrąsiai spustelėjo man ranką. Jos sutelktame žvilgsnyje pamačiau begalę klausimų apie jos pristatytą filmą. Pasijutau taip, tarsi nuo mano nuomonės daug priklausytų.
– Kas jus paskatino sukurti tokį aštriabriaunį filmą?
– Lėmė du dalykai: knyga, kuria rėmiausi, bet stipriai nutolau, ir asmeninė patirtis.
Nors paprastai kūryboje stengiuosi kuo labiau nutolti nuo savo gyvenimo, kartais patirti išgyvenimai nugali.
– Ar jums teko išgyventi tokią beprotišką ir besąlygišką meilę, kokia buvo parodyta filme?
– Iš kai kurių žiūrovų išgirstu, jog Milos ir Ksavjė santykiai nėra meilė, kad tai tik prieraišumas. O aš manau, jog jie stipriai myli vienas kitą.
Atsakydama į jūsų klausimą galiu patikinti: „Taip, aš išgyvenau ir iki šiol išgyvenu tokią didelę meilę.”
– Minėjote, jog filmą „Atvira širdim” reikia vertinti kaip jausmų ir minčių kelionę. Sakėte, kad kūrybinis procesas jus praturtino. Į kokius klausimus gavote atsakymus?
– Nemanau, kad kurdama filmą galiu rasti atsakymus į svarbiausius klausimus. Juos iki šiol sau keliu.
Tačiau savo filmuose stengiuosi sukonkretinti ir išanalizuoti tam tikras temas. Pavyzdžiui, šiame filme yra svarbus komos akcentas. Man pačiai teko patirti komą – ji truko neilgai, tačiau aš žinau, kas tai yra.
– Filme pagrindinė herojė yra stipri, lanksti ir tolerantiška. Tačiau šalia jos yra silpnas vyras. Ar parodytas meilės ryšys būtų įmanomas, jei abu partneriai būtų silpni arba abu stiprūs? O gal norite pasakyti, kad jausmų stiprumas labiau priklauso nuo moters vidinių galių?
– Taip, aš manau, kad šitokie santykiai galimi tarp silpnesnio vyro ir stipresnės moters.
Visada daugiau dėmesio skiriu moteriškiems personažams, tačiau šį kartą man buvo įdomu pasižiūrėti į vyrą per jo silpnybes.
Manau, kad personažai, turintys silpnybių, yra daug patrauklesni, juos įdomiau analizuoti filmuose, rašant scenarijus.
– Esate sakiusi, jog tokią prieraišią, kontroliuojančią, kankinančią meilę psichiatrai pavadintų neurotiška. Kaip jūs manote, meilė yra palaima ar kančia?
– Psichiatrai pasakytų, kad tokia meilė neįmanoma arba netikra, bet aš nesutinku. Negalima vienpusiškai teigti, kad meilė yra tik palaima arba tik kančia. Viskas yra susiję.
Norėjau parodyti, jog Milos laimės akimirkos yra tokios stiprios ir tokios užaštrintos, kad ji sutinka taikytis su neigiamomis emocijomis. Svarbiausia, kad ji nebijo meilės, nebijo kovoti dėl jos.
– Prancūzų rašytojas Fredericas Beigbederis vienoje savo knygoje sako, kad meilė trunka tik trejus metus ir po to reikia ieškoti naujos.
– Nepalaikau tokios idėjos. Manau, jog dėl esamos meilės reikia kovoti, nors tai nė-ra lengva.
– Kokios jūsų meilės ribos? Kiek jūs pati galite dėl meilės padaryti?
– Vienas prancūzų poetas yra pasakęs: meilės žodžiai yra nesvarbūs, svarbūs meilės įrodymai.
Nereikia pasitenkinti tuo, kad partneriai vienas kitam sako: „Aš tave myliu.” Jausmus reikia nuolat įrodyti darbais.
Kokios mano meilės ribos? Tai – klausimas, kurio dažnai sau neužduodu.
Literatūroje yra pavyzdžių, kai vyrai ar moterys jaučia vienpusę meilę ir jiems tai yra didis jausmas. O aš manau, kad tik abipusė meilė yra įmanoma. Filme „Atvira širdim” norėjau išryškinti porų bendravimo problemas ir dar kartą akcentuoti, kad labai svarbu kalbėtis.
– Neretai manoma: jei šeimoje vyksta barniai, tai yra labai blogai ir tokia šeima negali gyvuoti. Ar jūs savo filmu norite pasakyti, kad meilėje, kaip ir kare, visos priemonės tinkamos?
– Yra tokia prielaida, kad emocinga meilė ilgai negali tęstis. Bet aš jau šešioliktus metus mėgaujuosi būtent tokia meile. Ir šiame filme norėjau parodyti, kad tokia meilė gali gyvuoti, tačiau partneriams reikia kalbėtis.
– Kaip ieškojote aktorių, kurie išpildytų jūsų režisūrinius sumanymus?
– Pirminė idėja buvo surasti aktorę iš Pietų Amerikos, nes knygoje rašoma, kad iš ten kilusi pagrindinė herojė, o jos vyras yra prancūzas.
Tačiau neradau tinkamos herojės. Pasižiūrėjus filmą „Karlosas” su aktoriumi E. Ramirezu, įvyko savotiškas nušvitimas.
Pakoregavau scenarijų: vyras tapo lotynų amerikiečiu, o moteris – prancūze. Manau, kad taip yra dar geriau negu knygoje.
– Ar lengvai įtikinote aktorius imtis darbo?
– Kadangi tai filmas apie dviejų žmonių santykius, reikėjo rasti aktorius, kurie filmavimo aikštelėje darniai grotų kaip duetas. Prieš filmavimą Edgaras prasitarė, kad norėtų dirbti su J. Binoche.
Filmavimas vyko pusmetį. Pagrindiniai aktoriai yra nepaprastai talentingi. Mes faktiškai neturėjome laiko repeticijoms. Bet visi buvome kaip kumštis ir jau pirmąją dieną filmavome meilės sceną.
E. Ramirezas menkai kalba prancūziškai, tad jam tiesiog reikėjo gerai išmokti tekstą. Iš dalies dėl to mums buvo nelengva, nes galimybės improvizuoti buvo suvaržytos.
– Ar ir po filmo sukūrimo palaikote šiltus santykius su aktoriais?
– Filmavimo metu su aktoriais visada užsimezga labai stiprus emocinis ryšys. Tačiau po premjeros viskas baigiasi – kiekvienas turime asmeninius gyvenimus. Aš turiu šeimą, keturis vaikus. Šiuo metu namuose gyvena trys jaunėliai, o vyriausia duktė Maskvoje studijuoja sociologiją.
Mano vyrui nelengva, kai vyksta filmavimo darbai. Tuo metu manęs nėra šeimoje. Mano vyras Christophe’as Claro – žinomas Prancūzijoje rašytojas ir vertėjas.
Šią vasarą pradėjau dirbti su kitu scenarijumi ir esu visiškai į tai pasinėrusi. Gavau užsakymą iš ART kanalo. Kursiu komediją apie 57 metų psichoanalitiką, kuris pagrobs paršelį ir patirs daug kvailų nuotykių.
– Kokia jūs esate kasdienybėje? Ar jums labai svarbi buitis?
– Namuose nėra viskas taip tvarkinga, kaip norėtųsi. Mudu su vyru dalinamės darbo kambarį, dirbame prie to paties stalo vienas priešais kitą.
Mano vyras puikiai gamina ir tai daro visada. O aš plaunu indus.
– Gal jūsų santykiai su vyru panašūs į dviejų chirurgų, kurie net operacinėje krečia išdaigas? Gal sėdėdami prie stalo pasimėtote popieriais?
– Taip, būna visokių pakvailiojimų.
Kai kurie žiūrovai man sakė, kad filmo herojų santykiai – nebrandūs. Negi brandus žmogus būtinai turi būti rimtas, susikaustęs?
Dažnai sakoma, kad nerūpestingumas – tai jaunystės bruožas, o suaugus jis tampa nebrandumo požymiu.
Aš norėjau parodyti, kad yra priešingai. Galima išlaikyti tam tikrą laisvumą, kuris gali tapti skydu nuo nelaimių. Taip pat norėjau parodyti žmones, kurie po dešimties metų vis dar myli vienas kitą tarsi pirmąją dieną, su ta pačia aistra, tuo pačiu jauduliu.
Mintis, kad meilė susidėvi, man nepriimtina.
– Kaip neprarasti žaismingumo net ir po daugelio santuokos metų?
– Kai susipažinau su būsimu vyru, sužinojau, jog susirgau vėžiu. Būtent jausmas, kad mirtis yra kažkur šalia, išmokė priimti kiekvieną dieną kaip dovaną.
Mes kasryt išsiskiriame ir nežinome, ar vakare susitiksime. Išmokome gyventi šia diena. Ir taip jau 16 metų. Viena vertus, tai yra genialu, kita vertus, – pavargsti, jauti įtampą.
– Norite pasakyti, kad meilė gali nugalėti visus sunkumus?
– Iš savo gyvenimo istorijos galiu pasakyti, jog mano meilė padėjo nugalėti daug sunkumų, vėžį, komą. Per meilę sugebėjau išgyti. Ji man suteikė jėgų ir norą mėgautis gyvenimu.
– Koks yra jūsų romantiškas savaitgalis?
– Nežinau konkretaus recepto, bet partneriams reikia nuolat linksmintis ir vienas kitą stebinti. Meilę reikia kasdien įrodinėti, domėtis vienas kitu. Nuostabu, jei poros pomėgiai, norai sutampa. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus, semiuosi jėgų gamtoje. Džiaugiuosi, kad vaikai auga ir padeda daug ką atrasti. Neseniai su vaikais mokiausi eiti lynu. Buvo baisu, bet patiko.
Su šeima mėgstame vaikščioti po sendaikčių turgus. Džiaugiuosi, jog mūsų su vyru interesai panašūs. Mes nesame sportiški, bet mėgstame literatūrą ir kiną.
Karjerą kine pradėjo kaip aktorė
● Režisūrą M.Laine atrado ne iš karto. Baigusi vidurinę mokyklą ji studijavo arabų kalbą Sorbonoje, tačiau greitai metė studijas ir ėmėsi aktorės karjeros.
● Po keleto nedidelių vaidmenų kine prancūzė pradėjo režisuoti ir rašyti scenarijus. Pirmieji jos filmai buvo trumpametražiai.
● 2008 metais pasirodė pirmasis Marion ilgametražis filmas „Paprasta širdis”, paremtas Gustavo Flobert’o novele. Tais pačiais metais šis filmas tarptautiniame Maskvos kino festivalyje laimėjo specialų žiuri prizą, o tarptautiniame kino festivalyje Sankt Peterburge pelnė Auksinio grifo statulėlę.
● Šią vasarą kino ekranuose pasirodęs filmas „Atvira širdim” – antrasis M. Laine ilgametražis filmas.
● Režisierė iš pradžių planavo filmą pavadinti „Beždžionė ant mano pečių”, net buvo numatyta, kad pirmuosiuose kadruose beždžionė sėdės ant Milos (J. Binoche) pečių. Bet tokio kadro nufilmuoti nepavyko, nes beždžionė neklausė. Ji įkando J.Binoche į pirštą, tad šios scenos buvo atsisakyta.