Gyvenimas nelepino miniatiūrinės Viktorijos Potapovos: ji nuo gimimo
buvo blaškoma iš vienų vaikų globos namų į kitus, po to pabuvojo
keliuose neįgaliųjų internatuose. Dabar su papūgėle ir kate gyvena
Železnogorsko neįgaliųjų internate.
Anksčiau Viktorija labai jaudinosi, kai gatvėje į ją rodydavo pirštais:
žiūrėkit, mažiukė praėjo. Tomis akimirkomis, pasak jos, norėjosi
vožtelėti smalsuoliams ir įžeidėjams. Bet, laikui bėgant, Viktorija
suprato, kad niekas nepasikeis, ji tikrai netaps aukštesnė, - tai kam
nervintis?
Vaikystėje V. Potapova buvo normalus vaikas, žadėjo išaugti kone iki
dviejų metrų - kaip tėtis. Ir apskritai jų šeimoje visi buvo
aukštaūgiai. Bet ištesėti pažado Viktorijai nepavyko.
„Kai buvau mažutė, mane numetė ant grindų ir sužalojo stuburą. Nuo to
laiko beveik nepaaugau. Sumušiau rekordą, tapau mažiausia Rusijos
moterimi. Tik ar dėl to man lengviau?“ - atsidūsta V. Potapova.
Sugniuždę dukters likimą, tėvai mažą neįgalią mergaitę atidavė į vaikų
globos namus. Iš ten ją atidavė į senelių prieglaudą.
„Atskiro buto neduoda valdininkai, kurie man nuolat tvirtina: „Visai
neblogai gyveni: maitinimas tris kartus per dieną, atskiras kambarys“.
O tegul jie pabando pagyventi su bambekliais senukais, kurie tokiais
tapo dėl to, kad nereikalingi savo artimiesiems! Ir taip gyvenu jau 20
metų“, - guodėsi V. Potapova ją aplankiusiai rusų žurnalistei.
Bet likimas, kuris ilgokai tyčiojosi iš mažiausios Rusijos moters,
netikėtai jai įteikė dovaną... Ir dar kokią!
„Sutikau savo meilę! Ir jau būdama 44 metų! Esu sportininkė.
Padariau po 120 atsispaudimų, esu rutulio stūmikė. Kartą nuvažiavau
į varžybas ir ten sutikau savo likimą - Valerijų. Iš pradžių ilgai
susirašinėjome, nuvažiuodavau pas jį į Kalugą. Jis man pasipiršo“, -
nesitveria džiaugsmu Viktorija.
Pora jau įprato, kad gatvėje juos palydi smalsūs žvilgsniai. Nieko
nuostabaus: Valerijus beveik du kartus aukštesnis už Viktoriją. Beje, ir
10 metų jaunesnis.
V. Potapova giria mylimojo rūpestingumą ir nori jam pagimdyti vaikų. Ji
tiki, kad jos pernelyg mažas ūgis nebus kliūtis nėštumui.
Viktorijos ir Valerijaus likimai panašūs: motina jį žiemą dar kūdikį
paliko gatvėje.
Prieš kelis metus į Kurską atvažiavęs liliputų cirkas buvo pasiūlęs
V. Potapovai įsilieti į jo gretas. Bet ji atsisakė.
„Negaliu vaikščioti lynu. Mano gerai išvystytos tik rankos. Be to,
nesugebu linksminti žmonių“, - prisipažįsta 17-ojo numerio batus avinti
V. Potapova.
Ir gerai, kad mažiausia Rusijos moteris liko gyventi Železnogorske ir
nepraleisdavo atletikos varžybų. Priešingu atveju gal būtų prasilenkusi
su savo laime?
Parengė Ona Kacėnaitė