Kankinau save ieškodama atsakymo ir staiga supratau, jog visą tą laiką JŲ buvo daug. Vyrų dėmesio netrūko, o ir man jo labai reikėjo. Negalėjau įsivaizduoti savęs be šito! Jei su tariamu vaikinu nelikdavo abipusio intereso, tuoj griebdavausi naujo nuotykio. Sėkmė kaip kine - beveik visada garantuota. Atrodė gyvenimas puikus, ką jau čia ir kalbėti!
Deja, vis dažniau aplankydavo keistas liūdesys, tuštuma, nežinojimas, kas yra tikras, ištikimas draugas, ką reiškia pasiaukojimas, pagaliau kaip visa tai atrodo. Nežinojau, ar reikia patapti vienuole, kad išvalyčiau savo sielą ir priartėti prie doro žmogaus, kuris padėtų atsitiesti ar eiti tuo įprastu, tačiau klaikiu keliu. Mintys apie prostituciją nebuvo labai toli, sukiojosi aplinkui kaip laiptinės kaimynai besišnabždantys tarpusavyje apie mano gyvenimo klystkelius.
O dar sūnus, kuris atrodė auga puikus ir gabus vaikas, neatlaikė tokios gyvenimo permainos ir pasidavė nevykusiu draugu įtakai. Su jais jis jautėsi saugesnis nei su manimi. Kartais paatviraudavo apie norą pasitraukti iš gyvenimo, aš taip pat apie tai galvodavau. Atrodė tarsi kažkokia nevilties aura laiko apglėbusi mus ir niekada nebebus išeities. Tas metas ir buvo lemtingas ypatingiems posūkiams.
Nuolat galvojau: kodėl man duotas toks sunkus kelias. Gal kažką darau ne taip? Tuomet ėmiau svajoti apie JĮ. Tą tikrą, ištikimą draugą. Buvau tikra, jog mintys virsta materija. Taip stipriai širdyje tuo tikėjau!
Gal po kokių pusės metų mano gerasis kaimynas pristato savo draugą, kuris, beje, yra vienišas ir ieško poros. Kaimyno reputacija manęs nežavėjo, todėl su jo draugu susipažinti netroškau. Tačiau kas lemta - neišvengsi. Aplankė jie mane labai netikėtai ir aš pati nepajutau, kaip šitas vyras man paliko labai šilto, gero, patikimo žmogaus įspūdį. Neberadau sau vietos, bet ir padaryti nieko negalėjau, nes gyveno jis ne Lietuvoje.
Tyliai prašydavau Viešpaties neapleisti manęs. Jis kartais paskambindavo man ir tai būdavo džiaugsmo minutės, valandos...Vienas skambutis buvo lemiamas. Turėjau apsispręsti: vykti pas jį su sūnumi ar ne. Labai norėjau, bet baimė buvo begalinė.
O kas jei jis nėra toks, kokiu dedasi? Jei visa tai tik pasirodymas? Nors širdis sakė ką kitą ir mes iškeliavome.
Po dviejų dienų JO gimimo diena, susirenka JAM artimi žmonės ir JIS pasinaudodamas proga dovanoja man gėles ir žiedą, kurį turiu priimti, jei sutinku būti JO žmona.
Toks netikėtas sprendimas ir dar tokią dieną išmušė žemę iš po kojų. Ar galima nuspręsti žmogų pažįstant taip trumpai? Pasirodo GALIMA. Moteriška intuicija niekada neapgauna, jei tik labai stengiesi įsiklausyti.
Atsakymas buvo teigiamas, o po metų vestuvės. Labai kuklios, bet tikros. Tokių visad troškau. Tiesa, pirmieji bendri gyvenimo metai nebuvo labai lengvi ir rožių žiedlapiais nukloti. Teko šlifuotis kaip tiems akmenėliams jūroje. Tačiau dabar, praėjus aštuoneriems, tikrai nieko netrūksta.
Sūnus labai laimingas, o aš dar laimingesnė matydama jį tokį. Ačiū kaimynui ir stipriam tikėjimui, kuris nelieka abejingas geriems ketinimams.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.