Kurį laiką pykomės, bendravom tik su savo draugų kompanijomis, buvo belikę tiek nedaug iki momento, kai turėjom galutinai ir visam laikui išsidalinti paskutinius daiktus, kai viename įmonės vidiniame seminare pamačiau JĮ. Pamenu tą dieną kaip vakar: priešais mane sėdėjo žavus, žingeidus, naujomis technologijomis besidomintis kolega iš kito skyriaus, kurio balsas klausinėjant seminaro vedėjo apie naujus produktus, tiesiog užbūrė.
Viskas aplink dingo: nebemačiau ir nebegirdėjau ne tik seminaro skaidrių, bet ir supančios aplinkos. Toks jausmas aplankė pirmą kartą.
Užsisvajojusi išskubėjau į paskaitas. Kad ir kaip bebūtų keista, paskaitų metu gavau žinutę „pastebėjau tave seminare. Kritai į akį“. buvau šventai įsitikinus, kad rašo JIS. Sukaupusi visą savo drąsą, nukeliavau pas JĮ į skyrių ir pakviečiau arbatos. JIS sutiko, tačiau iš žvilgsnio supratau, kad JAM tai buvo labai netikėta. Vėliau paaiškėjo kodėl: kritau į akį jo kolegai, kuris ir parašė man.
Arbata po arbatos, ir pradėjom bendrauti, net tik dviese, bet ir su draugais. Visos draugės, kaip susitarusios pradėjo kalbėt kaip puikiai mes atrodom kartu. Nepastebėjau kaip prabėgo kelios savaitės, kai JIS romantišką momentą nutaikęs prisipažino mylįs mane. Sutrikau: negi taip greit galima pamilti? Išsigandau ir pabėgau. Ne tik tą dieną, bet apskritai. Buvo skaudu: jaučiau kaip gražiai prasidėjęs ir besirutioliojęs jausmas sudužo į šipulius.
Ir keista: iki tol dar niekad nebuvau patyrusi to jausmo ir to vaizdo, kaip vaikinas kovoja dėl savo meilės. Bet buvau per jauna, per mažai patyrusi ir per daug pasipūtus priimti likimo siųstą dovaną: norėjau atrodyt nepasiekiama, neužkariaujama, „šalta moteris“...
Apie naują pradžią sužinojo ir vaikinas, su kuriuo nebemačiau prasmės net bendraut, bet pamačius jo ašaras, sukilo gailestis ir sutikau bandyt iš naujo. Posakis - nelipk į tą pačią balą antrą kartą - čia pasitvirtino - po pusantrų metų „tampymosi“, savigraužos kupinų naktų, ir tinkamos progos išeiti laukimo, kad nesijausčiau kalta prieš jo artimuosius, kuriems, rodos, patikau, tokios progos sulaukiau: su daug susikaupusių ir išsakytų nuoskaudų, ašarų ir trenktu antausiu užtrenkiau duris. Šįkart jau tikrai visam laikui.
Mūsų kompaniją pradėjo veikti atėjusi finansinė krizė: prasidėjo etatų mažinimai, skyrių uždarymai. Taip jau lėmė likimas ir darbdavys, kad manęs neatleido, tačiau perkėlė į kitą skyrių. Į tą patį, kur dirbo ir JIS. Pirmus mėnesius ne tik kad nežiūrėdavom vienas į kitą, bet ir vaikščiojom dideliais lankais, tarsi tos pačios krypties magnetų poliai, stumiantis vienas kitą. Jaučiau, kad tokia nemaloni trintis ir situacija negali ilgai tęstis. Vis tik tas išsiskyrimas buvo sunkus ne tik JAM bet ir man.
Po ilgos darbo dienos keli kolegos kartu važiavom namo. Sėdėjau automobilio gale ir klausiausi, bei stebėjau, kaip JIS bendrauja su kitais. Vėl pranyko viskas, kaip ir pirmą kartą JĮ pamačius. Tik šįkart dar stipriau: norėjos pajusti JO lūpų saldumą, paskęsti JO akių gilume. Mano šaltumas išgaravo kaip dūmas, bet taip sunku prisipažinti, kad taip skaudžiai suklydau ir kad visas pasipūtimas dingo - iš tikrųjų esu tokia žemiška ir paprasta mergina, vis tik ko gero įsimylėjusi JĮ...
Situacijai prispyrus, pagalbos prašymas padėti susitvarkyt su iškilusia problema pralaužė tuos bendravimo sąstingio ledus. Pagalba, pakeliui iš darbo „pametėjimas“ namo, darbo užduočių pasidalinimas ir trintis dingo. Žinojau, kad turi žmogų šalia, kartą mačiau ją atėjusią į darbą kartu su JO seserimi.
Iš pirmo žvilgsnio man ji (draugė) pasirodė miela ir žavi mergina, todėl visiškai nesistengiau ir nenorėjau sukelt įspūdžio, kad turiu slaptų vilčių, minčių ar norų. Bent pačiai atrodė, kad jų TIKRAI nėra. Bet to, vienintelio atsitiktinio susitikimo užteko, kad JO sesuo perprastų ir pasakytų, kad „taip, kaip ji (t.y. aš), moterys, nejaučiančios nieko, į vyrą nežiūri...“ Mano man pačiai slaptus ir nesuprantamus jausmus demaskavo, bet aš ir toliau laikiausi savo pozicijos, kad jokių vilčių nededu.
Bet apie mažus džiaugsmus ir nesėkmes JIS pradėjo džiaugtis man. Savo skyrybų vakarą JIS atvažiavo su manim pasikalbėt apie neviltį... Galiausiai prisipažino, kad stengėsi, bet negalėjo užmiršti manęs per tuos metus, todėl nenuostabu, kad apie mane žinojo ir JO artimieji ir draugai - pasirodo aš buvau visa tai, ką JIS laikė idealia antrąja puse, gimininga siela, moterim, su kuria nori praleist visą gyvenimą.
O aš pradėjau jausti, kad gyvenu: atradau džiaugsmą kartu su bendrakursiais išeit pasilinksmint, vėl iš naujo atrast beveik prarastus draugus, veikti tai, kas patinka ir įgyvendinti vaikystės svajones... Žingsnis po žingsnio ir JIS tapo asmeniu, su kuriuo vidury nakties, pabėgusi nuo baigiamojo darbo rašymo, keliaudavau gerti šokoladinės kavos.
Draugės jau seniai įtarinėjo ir pradėjo klausinėt apie JĮ, tėvams pirmasis įspūdis per nekaltą susitikimą (tiesiog atvažiavo kaip klientai ir JAM teko konsultuoti) taip pat buvo puikus. Jaučiausi tikrai giliai įsimylėjusi. O dar pora mėnesių ir turėsiu aukštojo mokslo diplomą! Rodos, emocijos liejosi per kraštus, o gyvenimas ėmė skleistis po kojomis.
Jo kantrybė ir užsispyrimas padėjo JAM ne tik prisibelsti į mano širdį, bet ir man suprasti jausmus, kuriuos pati nuo savęs slėpiau, kad tie drugeliai pilve jau kuris laikas yra ne šiaip geras jausmas. O tas pirmasis susitikimas seminare ir buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri šįkart tikrai įsitvirtino širdy atlaikiusi daug išbandymų: po mokslų baigimo, įstojau studijuot toliau tik į kitą universitetą, esantį visai kitame Lietuvos krašte, mūsų įmonė bankrutavo.
Išsikraustėm gyvent į nepažįstamą, svetimą miestą, kuriame turėjom tik vienas kitą, sunkiai ir ilgai ieškojom darbų ir šiaudo už kurio galėtume užsikabinti gyvenimo pradžiai. Bet per šį sunkumų periodą bridom kartu, vienas kitam pasiguosdami, vienas kitą palaikydami ir padrąsindami, neprarasdami vilties sulaukti šviesesnio rytojaus, kurio kartu ir sulaukėme.
Rašydama ir prisiminus visą šią išgyventą istoriją, gėda pačiai prieš save o labiausiai prieš JĮ, dabar jau mano vyrą, kokia buvau pasipūtusi mergiotė, nepriimanti gyvenimo teikiamų dovanų, daranti neteisingus sprendimus, nesuprantanti ir nemokanti šifruoti savo širdies kabos, ir savo nesupratingumu daužydama kito širdį. Bet dėkoju likimui už kantrybę, didelę pamoką ir antrą šansą, kuris tikrai nemelavo.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.