Pirmas pasimatymas buvo gražiausias (konkurso rašinys)

Tai buvo maždaug prie keturis metus. Netikėtai internete susipažinau su mergina. Simpatiška, gražių plaukų, dieviškos šypsenos. Ir putlutė. Tai mane varė iš proto. Už mane jaunesnė, bet tai nebuvo svarbu. Tarsi naujametinis stebuklas, nes gimtadienis gruodžio 31. Viskas rutuliojosi, kaip gražiam romantiniam filme. Beprotiška meilė, aistringumas, švelnumas. Viskas, kaip gražiausiame sapne. Kasdien gražūs žodžiai, ilgi pokalbiai, nuostabios akimirkos ir fantastiškos šypsenos. Galbūt per daug saldu, bet viskas taip buvo.

Ir nežinau kas suveikė mano viduje, bet po mėnesio mes tapome pora. Aš iš pajūrio, todėl jos vardas mane sužavėjo. Gintarė - dieviškas vardas. Ir tai vieną, jau gana vėsoką, lietingą dieną aš sėdėjau stotyje laukdamas autobuso į Šiaulius.

Parašiau jai laiškelį tarsi prisiminimą. Nuoširdžiai pasakius truputį bijojau, nes dar niekada neteko važiuoti pas merginą į kitą miestą per naktį. Nusipirkau laikraštį, keletą kryžiažodžių žurnalų ir laukiau. Kadangi aš dar nebuvęs Šiauliuose, man padėjo pusseserės vyras. Jis iki vedybų gyveno Šiauliuose ir su dukra važiavo aplankyti mamos.

Atvažiavo autobusas. Įsėdęs susiradau malonesnę vietą ir pradėjau džiaugtis, kad po maždaug 3 valandų būsiu ten, kur svajojau atsidurti nuo pirmos pažinties minutės. Bet kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku, nes galvoje sukosi įvairios mintys. Ir jos buvo tiek malonios, tiek ne. Kartais parašydavau jai norėdamas paklausti, ką ji veikia ir panašiai. Laikas slinko lėtai ir tai kuo toliau, tuo labiau mane veikė. Nepadėjo nei laikraštis, nei kryžiažodžiai. Bet viskas gyvenime turi pabaigą. Taip buvo ir su kelione. Atvažiavęs autobusas užsuko į degalinę. Nors ir galėjom išlipt ir nueiti į stotį. Bet palaukę nuvažiavom. Atvažiavęs išlipau ir supratau, kad dabar bus pati gražiausia diena gyvenime. Paskambinau ir pasakiau, kad jau atvažiavau.

Po keletos akimirkų pamačiau ją. Priėjau ir pasisveikinau. Ji atsistojo ir pažiūrėjo į mane. Tas žvilgsnis buvo keistas. Kodėl supratau tik vėliau. Apkabino mane ir pabučiavo.

Jaučiausi labai laimingas, nes tai buvo mano svajonė. Išėjus iš stoties ji man padovanojo savo tris nuotraukas. Jos ir dabar dar yra mano stalčiuje. Pokalbis ėjosi neblogai, o ir susikaustymo nesijautė.

Nuėjome į kažkokią tai aikštę ir norėjome nusifotografuoti, bet deja fotoaparatas buvo išsikrovęs. Žinoma, mes dėl to nenuliūdome ir nusprendėme kažkur tai nueiti. Ir tada akyse pasipainiojo dviračių muziejus. Neteko tokioj vietoj lankytis, tad užėjome. Tikrai įdomi vieta ir man asmeniškai labai patiko. Nusipirkom bilietus ir pradėjom vaikštinėti po jį. Daug tikrai įdomių ir niekada nematytų dalykų. Juokavome, stengėmės pamatyti daug ką. Žinoma gerą nuotaiką kėlė ir darbuotojos. Ji papasakojo, kad mes pora ir tai mūsų pirmasis pasimatymas. Jos pasakė, kad mes graži pora ir palinkėjo sėkmės mums. Tai žinoma mums paglostė širdį. Išėję iš jo mes patraukėme į miestą ir užsukome į kvepalų parduotuvę. Tai jau buvo jos erdvė ir ji ten jauteisi, kaip žuvis vandenyje. Ir tai buvo labai gerai matyti. Ji žvalgėsi ir pamatė vienus kvepalus, kurie patiko. Ir po kurio laiko ji juos gavo. Ir tai jau buvo prie paskutinė vieta mieste, kur mums teko apsilankyti.

Visą tą laiką mus lydėjo gera nuotaika ir abipusis švelnumas. Meilė liejosi per kraštus. Ir tada mes nuėjome į parką. Čia aš jai pateikiau dar vieną staigmeną - laišką. Ji žinoma jį perskaitė ir mane pabučiavusi pasakė, kad jai labai patiko. Kur jis dabar nežinau, galbūt jo išvis nebėra.

Sėdėjom ant suolelio ir džiaugėmės tomis akimirkomis, kai esame vienas kito glėbyje. Pasakiškos akimirkos nuostabaus grožio parke. Tiesiog sėdėjom ir tylėjom. Tam kas mus tą akimirką siejo nereikėjo jokių žodžių.

Kaip būtų gaila vėlesniuose mūsų santykiuose tų žodžių buvo daug ir kartais nemalonių. Bet amžinai mes ten negalėjome sėdėti. Po truputį gamtą užvaldė tamsa ir mes išėjome į stotelę, kad galėtume nuvažiuoti pas jos močiutę. Tai buvo konspirancinis planas. Bet prie tai užsukome į parduotuvę ir apsipirkome, atmintyje išliko tik šokoladas. O po to kelionė. Keistokas jausmas, bet su mylimi žmogumi gali nuvykti bet kur. Ir mes nuvažiavome.

Išlipę po truputį nuėjome iki jos močiutės namų. Aplinka nelabai jauki, bet tada tai tikrai nerūpėjo. Viskas buvo lyg sapne. Įėjome į vidų, pasidėjome visus daiktus ir užsimanėm valgyti. Na tai nebuvo stebuklingas maistas, bet sriuba irgi neblogas maistas. Svarbiausia, kad buvome kartu. Branginau kiekvieną kartu praleistą akimirką ir vis tave stebėjau. Tu buvai mano gražiausias gyvenimo žmogus.

Užlipome kartu į antrą aukštą ir likome tik dviese. Vienu momentu parėjo močiutė ir sukėlė kai kuriais savo veiksmais juoką ir pamoralizavo, kad neprisidarytume vaikų. Žinoma, tu mane apgynei. Norėjai, kad kitų akyse aš būčiau pats geriausias, švelniausias, nuoširdžiausias ir dar daug gerų savybių turintis vaikinas.

Bet pagaliau atėjo momentas, kada mes likom tik dviese. Buvo daug įvairių juokingų dalykų ir veiksmų, bet tai liks už kadro, nes asmeniniai dalykai tikrai nepapuoš šio darbo. Tu atsirėmei į mane ir mes kalbėjomės apie mūsų ateitį. Turėjusią būt gražią ateitį.

Dabar ji ją kuria su kitu žmogumi ir linkiu jai beprotiškai didelės laimės. Pasakėm vienas kitam daugelį gražių, šiltų meilės kupinų žodžių. Jos skruostu nubėgo ašaros. Paskambinom mano mamai, ji papasakojo, kaip mane myli, kaip mes gražiai leidžiame laiką. Bet viskas gyvenime turi pertrauką, taip ir mus išskyrė naktis.

Miegojau labai gerai ir kietai. Aišku prieš miegą mes pabuvome vienas kito glėbyje ir šildėme savo meilės šiluma. Rytas išaušo gražus. Ji supyko, kad aš jos nepabučiavau iš ryto, bet man visa tai buvo nauja. Labai nauja. Ji atėjo pas mane į lovą ir aš ją šildžiau ir leidau pasidžiaugti paskutinėmis akimirkomis kartu. Juk po keletos valandų man teks išvažiuoti namo ir lauks ilgas laikas, kai nebebusime kartu. Tiesiog tylėjome ir branginome laiką, kuris mums liko.

Bet minutės ištiksėjo ir apsirengę išėjome. Einant ji sutiko mokytoją ir jai mane pristatė, buvo labai laiminga. Nuėjome į stotelę ir išvažiavome į stotį. Autobuse dar pasibučiavome. Ir taip privažiavome stotį. Ji mane palydėjo, pabučiavo ir išėjo.

Didžiulis skausmas apėmė širdį, kad reikia išsiskirti, ašaros bėgo skruostu. Taip baigėsi pirmas mūsų pasimatymas. Pasimatymas, kokio daugiau jau nebebus. Kad ir kaip gaila būtų, toliau viskas buvo vis šalčiau ir skaudžiau.

Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.