Jau po savaitės pats Aukščiausiasis suvedė mūsų kelius. Jis – čia. Šalia. Mano namuose, šnekasi su mano draugais, flirtuoja su manimi. Negalėjau patikėti jį pamačius tarpduryje. Tada dar nesupratau, kuo ši istorija pasibaigs... jei pasibaigs.
Jo pasitikėjimas savimi rodė, kad jis mano jausmus perpranta kaip atverstą knygą. Būdama šalia jo tiesiog virpėdavau, pamiršdavau, ką šneku, ką galvoju, ką darau. Tiesiog buvo gera jausti jo kvapą, jo kūno šilumą, kai jis būdavo tame pačiame kambaryje. Jis buvo vienas iš tų vyrų, kurie nepastebimai mokėjo pavergti moteris.
Jo žinutės mane išmušdavo iš vėžių visai dienai. Guldavausi ir keldavausi galvodama apie jį, laukdama iš jo žinutės. Tas gruodis buvo magiškas. Viskas atrodė taip balta, blizgu, mįslinga.
Truko tai neilgai. Susitaikė su Ja. Maniau, kad toks likimas, stengiausi džiaugtis už jį. Bet - jis grįžo. Grįžo su tokiu jausmų sūkuriu... Savaitgaliais būdavau viena, tai žinodamas jis drįsdavo ateiti pas mane vidury nakties. Tiesiog sėdėdavome ir kalbėdavomės ištisą naktį. Apie nieką, ir kartu apie viską.
Jaučiausi lyg pasaulis slystu iš po kojų... nenorėjau, kad tos naktys baigtųsi. Tačiau jaučiau, kad aš jam tik dar vienas pasiekimas, tik dar vienas trofėjus, tik dar viena dėl jo iš proto einanti būtybė. Bet nieko negalėjau padaryti su savimi. O jis.. lengva ranka čia dingdavo iš mano gyvenimo, tiek vėl atsirasdavo kartu atsinešdamas naują aistrą. Penktadienis visada prasidėdavo viena mintimi – ar šiąnakt jis ateis? Net ir vidurnaktį dar tikėdavausi jo sulaukti. Sulaukdavau. Jis mėgo mane stebinti. Tik ne visada suprasdavo, kad šios staigmenos mane ne tik džiugino, bet ir skaudino. Jaučiausi lyg ta mergaitė su degtukais, kuri žaidė su ugnimi.
Puikiai suprasdama, kad tokie santykiai veda tik į pragaištį, bandžiau bendrauti su kitais, kurie mane vertindavo, ir kurie buvo manęs verti. Tačiau, jis sužinojęs apie naują gerbėją į mano pilką gyvenimą įnešdavo dar daugiau aistringų spalvų.
Taip truko kelis metus. Nebemokėjau kitaip gyventi, nežinojau, ką reiškia turėti normalius santykius su vyru. Žinojau tik tai, ką reiškia begalinė aistra, kuri tai ateidavo, tai išeidavo. Sąmoningai, ar ne, pradėjau tai mėgti. Nuotykiai, netikėtumai, nepastovus – jaunai panelei juk įdomu, smagu, neįpareigoja.
Mačiau jog ne kartą jis bandė keisti savo gyvenimą ir bandyti būti su manimi kuriant santykius, tačiau tai buvo jam per sudėtinga.
Kieno kaltė? Veikiausiai abiejų. Nors jam buvau atsidavusi it bejėgis kūdikis, tačiau gyvenime visur laikiausi aukštų ir stiprių reikalavimų sau ir kitiems, kurių, jis puikiai suvokė, pasiekti negali. Galbūt, jei bučiau nusileidusi, šiuo metu šiltai susisukusi ant kušetės galėčiau žiūrėti į mane užbūrusias akis. Bet ar taip būtų buvę? Juk mes pripratome prie šio žaidimo. Iš jo sunku išeiti.
Labai džiaugiausi išsilaisvinusi iš jo, kai mano gyvenime atsirado naujas vyras. Priešingybė.
Ramus, santūrus, rūpestingas. Apgaubė mane tokia šiluma ir tokiu dėmesiu, kuriuo pradėjau godžiai mėgautis. Buvau ištroškusi, kad vyras sektų paskui mane. Šitiems santykiams troškau diriguoti aš. Gali būti, kad tai dar viena klaida.
Jau keli metai gyvename kartu. Žinau, tikrai žinau – jis mane myli, dievina, ir veikiausiai neišduos ir nepaliks. Jo požiūris į šeimą, kas man svarbu, yra rimtas ir geras. Jis iš tų vyrų, kurie palaiko, kurie išklauso tavo verkšlenimų, bet ir patys mielai pasiguos, paliūdės, pasipasakos savo baimes.
Atrodo puiku, ar ne? Visada, mes moterys, norim, kad vyrai mūsų išklausytų ir patys būtų šnekūs. Norėjau – gavau. Turiu. Ir? Sėdžiu ir retsykiais, o gal jau ir ne retsykiais, svarstau, ar man tikrai to reikia? Kur ta aistra? Kur tokios bemiegės naktys, virpulys laukiant Jo. Nėra. Bandau savo nuraminti, sakydama, kad toks gyvenimas, kad tai normalu, kad anksčiau ar vėliau, buitis ir realaus gyvenimo rūpesčiai įneša šiokio tokio nuobodumo į kasdienį gyvenimą. Jis, atrodo niekuo nepasikeitė, priešingai, stengiasi gludinti kampus, atkreipia dėmesį į mano jausmus, poreikius, tačiau jausmas, kad man reikia pašėlusio, jaudinančio, kraują kaitinančio vyro mane užplūsta vis dažniau.
Staiga atsiranda dar vienas personažas mano pasimetusių jausmų gyvenime. Ženkliai vyresnis. Statusas. Galia. Dėmesys. Niekada nebūčiau patikėjusi, jei man kas nors būtų pasakęs, kad galėčiau kažką jausti esant šalia vyresnio, daug vyresnio vyro. Buvau nusistačiusi prieš tokius dalykus. O štai, ėmė ir nutiko. Ir pajaučiau tai, kad esmė ne statuse, ne galioje, o elgesyje. Vyras, kuris žino, ko nori jis, ir kuris žino, kaip pamatyti, ko nori moteris. Jausmas trikdantis. Ir nepakartojamas. Vėl tas virpulys... tačiau kitoks. Labiau subrendęs, grynesnis. Tačiau tai tik momentinis jausmas, kuris negali būti nei vystomas, nei siekiamas.
Tą aš puikiai suvokiau, tačiau širdis nori tą jausmą jausti namuose, iš žmogaus, su kuriuo gyvenu. Klausimas – ar galima norėti iš jauno žmogaus, kad jis būtų toks ir elgtųsi taip, kaip žmogus gyvenime jau matęs ir juodo, ir balto? Negali. Ar gali su tuo susitaikyti ir gyventi toliau? Baimė, viduje rėkianti, kad nuolatinis ieškojimas kažko gali privesti prie nieko, man neleidžia priimti sprendimo.
Stoviu vėl it ledinė skulptūra trokštanti tapti mergaite su degtukais, kuri žaidžia su ugnimi. Krūtinėje dega jausmas, norintis laisvės, erdvės, nepatirto jausmo, aistros, nuotykių... o kartu eina, noras turėti kažką artimo ir tikro.
Tie du vyrai, vis dar kaitina mano kraują, kai juos pamatau.
Vyras, su kuriuo gyvenu, sukelia nuostabias emocijas kalbant apie šeimą, vaikus, namus.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.