Tiesą sakant, pirmas įspūdis nebuvo labai geras: vyrukas neaukštas, pliktelėjęs, akiniuotas... Toli gražu ne toks buvo mano vyriškio idealas. Tačiau kasdien vis labiau juo žavėjausi. Mačiau, kad įmonė tiesiog klesti, o darnus ir draugiškas kolektyvas, šilti santykiai, tarpusavio pagarba yra jo, vadovo, nuopelnas.
Kiekvieną rytą jis įbėgdavo į kontorą kone tekinas, šypsodamasis, kiekvienam ištardavo kokį malonų žodį, moterims nešykštėjo komplimentų, darbe nekėlė nepagrįstų reikalavimų, buvo tolerantiškas, supratingas, atidus, linksmas – ne kiekvienas vadovas pasižymi tokiomis puikiomis savybėmis.
Ilgainiui man pasirodė, kad Rimantas pradėjo žiūrėti į mane toli gražu ne firmos vadovo akimis. Vijau tokius įtarinėjimus į šalį. Juk jis buvo vedęs, turėjo gražutę žmoną (įrėminta jos nuotrauka stovėjo ant jo darbo stalo), o mano praktikai vadovavusi moteris neslėpdama susižavėjimo vis pasakojo apie nuostabius jų tarpusavio santykius. Žodžiu, stengiausi būti viso labo kukli, niekam į akis nekrentanti ir darbšti praktikantė. Intrigų ir nesusipratimų man norėjosi mažiausiai.
O Rimantas, stovėdamas savo kabineto tarpduryje, iš po vešlių ir tamsių antakių net nesislėpdamas vis dažniau laidė į mane kaitinančius žvilgsnius ir prisidengdamas savo subtiliuoju humoro jausmu garsiai dūsavo: ak, toji jaunystė...
Tuo metu, tikriausiai, niekas nė nepagalvojo, kad tie dūsavimai labai jau rimti, ir kad juoktis čia visai nėra ko. Bet kartą, grįžęs iš verslo kelionės, Rimantas parvežė man dovanų. Išpakavusi radau mažutę širdelės formos mėtinio šokolado dėželę, plonutį geltono metalo kaklo vėrinėlį ir popieriaus skiautelę su užrašytu vieninteliu žodžiu: Jaunystei...
Puikiai supratau, kad dovana įpareigoja. Tačiau priėmiau ją ir jau tą patį vakarą po darbo mudu su Rimantu vakarieniavome mažame senamiesčio restoranėlyje. Jis atvirai žavėjosi manimi, buvo nepaprastai malonus, linksmas, negailėjo švelnių žodžių, prisilietimų. Supratau ir visas subtiliai dviprasmiškas jo užuominas, žinojau, kur veda šis pirmasis mūsų susitikimas. Tačiau sustoti ir atsisakyti neturėjau jėgų. Įklimpau savo svajonėse, norėjau mėgautis prabanga, po ketverių sunkių ir nepriteklių kupinų studijų metų galų gale turėti keletą nerūpestingų mėnesių, atsipalaiduoti ir visiškai pasinerti į malonumus. Įklimpti jausmuose, žinoma, net neketinau.
Gyvenau kaip tikra princesė. Rimantas mane tiesiog lepino, tenkino visas mano užgaidas. Kartą aš jį net lydėjau į trumpą užsienio komandiruotę. O ir Lietuvoje mes dažnai rasdavome dingsčių ir galimybių pabūti kartu. Tačiau vieną dieną manoji praktika baigėsi. Ir tą pačią dieną iš princesės aš vėl tapau pelene.
Buvo labai sunku. Žinojau, kad negalėsiu leisti sau nė dešimtosios dalies tų malonumų, kuriuos turėjau bendraudama su Rimantu. Tačiau jis buvo tvirtas kaip uola: paskutinįkart pasirašydamas mano praktikos dokumentuose staiga surimtėjo ir nedviprasmiškai leido suprasti, kad šis traukinukas toliau nebevažiuos. Žvilgsnį atvirai nukreipė į savo žmonos nuotrauką ir tarytum pasakė: šeima yra svarbiau už viską.
Tik vėliau sužinojau, kad gražioji žmonelė nebuvo naivi ir kvaila. Nuo pat mano pasirodymo Rimanto horizonte ji sekė įvykius, ir vieną gražią dieną mūsų meilei turėjo ateiti galas.
Labai kankinausi. Trūko žmogaus, kurį buvau spėjusi pamilti. Trūko saugumo jausmo, pramogų ir prabangos. Trūko šviesos, šilumos, spalvų, miego, ramybės... Nesisekė rasti darbo. Ilgais vakarais be tikslo viena bastydavausi po miestą, apleidau draugus. Tapau apatiška, nervinga.
Galiausiai susitaikiau su netektimi ir išsiskyrimu. Tačiau į širdį įsirangė baisi neapykanta: juk Rimantas žinojo, kuo viskas baigsis. Juk jis tik pasinaudojo mano jaunyste, netvirta padėtimi firmoje, patiklumu... Jis galvojo tik apie save, apie savo vyriškumo patvirtinimą, trumpalaikį ambicijų ir aistrų patenkinimą... Vienintelė draugė, kuriai išdrįsau pasiguosti, ramino ir tikino, kad visiems vyrams būdingas toks beribis egoizmas ir nesugalvodama, kaip mane ištraukti iš šios baisios padėties, vieną gražią dieną padovanojo man... mažą šuniuką.
Net nedvejodama iš keršto pavadinau jį Rimanto pavarde: Spurga. Ji buvo tokia trumpa ir linksma, kad puikiai tiko mažyliui. Tiesa, vėliau, kai mudu tapome neišskiriamais draugais, aš to labai gailėjausi – mielas ir linksmas šunytis, šaukiamas vardu, šimtą kartų per dieną primindavo skaudžius išgyvenimus, kuriuos iš visų jėgų stengiausi kuo greičiau užmiršti.
Štai taip su Spurga (jis buvo mielas ilganosis taksiukas) mudu dviese dalinomės džiaugsmais, vargais ir paskutiniu kąsniu. Jis tapo man pačiu geriausiu, pačiu ištikimiausiu draugu. Galėdavau jam viską papasakoti, pasiguosti, o jis kantriai klausydavo, žiūrėdamas savo rudomis, protingomis akimis ir stengdavosi kuo arčiau prisiglausti.
Spurga laukdavo manęs sugrįžtant, saugojo mano naujuosius namus, kur persikrausčiau, radusi jaukų kambarėlį pas vienišą senutę miesto pakraštyje, lydėdavo vienišose klajonėse per lietų ir vėją. Spurga mylėjo mane tokią, kokia esu.
Šitaip vaikštinėdami vieną vakarą prie upės mudu sutikome vaikiną, taip pat vediną taksiuku. Šuniukai, tarsi norėdami pasikalbėti, kaip mat sukišo į krūvą savo ilgas nosytes, ir mums neliko nieko kito, kaip tik pradėti paprastą kalbą apie savo augintinius.
Kitą vakarą susitikome vėl. Ir vėl. Supratau, kad šie susitikimai jau tampa neatsitiktiniai. Gediminas buvo mielas ir gana simpatiškas vaikinas. Susipažinome artimiau, susidraugavome.
Ilgainiui tapome pora, kaip, beje, ir mudviejų juodieji šuniukai. Tiesa, Gediminas vis juokėsi iš manojo takso vardo ir klausinėjo, kodėl jis būtent toks. Nenorėjau atvirauti, tik puse lūpų prasitariau, kad prieš keletą metų turėjau draugą, kuris mane labai įskaudino, ir kad būtent jo „garbei“ šuniuką šitaip keistai pakrikštijau.
Praėjo pusmetis. Atsibudusi už lango pamačiau iškritus pirmąjį sniegą. O netrukus sulaukiau ir netikėto skambučio: slidžiame kelyje nesuvaldė automobilio ir žuvo artimas giminaitis. Turėjau tuoj pat išvažiuoti į kitą Lietuvos kraštą. Spurga graudžiai žiūrėjo į mane savo protingomis akimis.
Žinojau, kad negaliu jo vežtis kartu su savimi. Vienintelė išeitis buvo prašyti Gedimino pagalbos. Paskambinau. Jis gulėjo lovoje, karščiavo. Tačiau maloniai sutiko padėti, tad vedina Spurga pasukau jo namų link. Gražus kotedžas. Dideli šviesūs langai... Truputį jaudinausi, pirmą kartą ten eidama. Pasiruošusi ištarti visą kelią repetuotus pasisveikinimo žodžius, paspaudžiau skambutį.
Duris atidarė Gedimino tėvas. Pliktelėjęs akiniuotas vyrukas atsikišusiu pilvuku.
Rimantas.
Nieko neįstengdama pasakyti apsisukau ir kiek kojos neša su savuoju Spurga nuskuodžiau baltu sniego taku.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.