Ketvirtadieniais išsiruošusi į paskaitas Izraelio trečiojo amžiaus universitete, Tėja labiau džiaugiasi ne galimybe pasimatyti su bendraamžiais, o galėsianti išgirsti naujausių žinių apie susiklosčiusią politinę padėtį Artimuosiuose Rytuose, pasaulio istorijos analizę, sužinoti apie pažangą medicinos tyrimų srityje ar tiesiog pasigilinti į įvairių religijų atsiradimo subtilybes.
Aštraus proto, puikios atminties ir neišsemiamo žinių aruodo Tėjai gali pavydėti ne vienas jaunuolis.
Devyniasdešimt trečius metus baigianti senolė kalba septyniomis kalbomis, o hebrajų pradėjo mokytis sulaukusi penkiasdešimt trejų.
Bendraujant su nuolat besišypsančia Tėja sunku patikėti, kad gyvenimas jai kančių pažėrė kur kas daugiau nei dažnam mirtingajam.
Užuot skundusis nepakeliama gyvenimo našta, ji spinduliuoja optimizmu ir puikia nuotaika, kuria užkrečia ir visus aplinkinius.
Tėja kartu su penkeriais metais jaunesniu broliu augo pasiturinčių Kauno inteligentų daktaro Jokūbo ir Mirjam Šmidtų šeimoje. Lježe ir Sorbonoje studijas baigę jos tėvai priešais dabartinę Kauno prezidentūrą turėjo dviejų aukštų namą.
Pirmajame pastato aukšte veikė laboratorija, vadovaujama mikrobiologijos mokslus užsienyje krimtusio tėvo, o jam darbe talkino farmakologiją studijavusi Tėjos mama. Antrajame aukšte buvo įrengtas erdvus šeimos butas.
„Tėvai mūsų nelepino. Nors namuose nuolat triūsė tarnaitė, mums, vaikams, nevalia buvo prašyti, kad ji ką nors paduotų ar atneštų”, – vaikystę Kaune prisimena senolė.
Tėvai namuose tarpusavyje bendravo prancūziškai, o knygų ir užsienio kalbų potraukį Tėjai įskiepijo nuo mažens. Sulaukusią septynerių mergaitę tėvai išleido į prestižinę vokiečių gimnaziją.
Ne bet kas tuo metu galėjo sau leisti tokius brangius vaikų mokslus – vieni gimnazijos metai tėvų kišenę patuštindavo 800 litų (tuomet labai gera mėnesio alga nesiekdavo 200 litų).
Gimnaziją lankė Lietuvoje gyvenusių vokiečių, pasiturinčių lietuvių ir žydų vaikai, o visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba.
Čia dirbo geriausi šalies pedagogai, turintys profesoriaus arba mokslų daktaro laipsnį.
Gimnazistai mokėsi lietuvių, lotynų kalbų, krimto pasaulio istorijos, vokiečių literatūros pamokas, originalo kalba skaitė tokius sudėtingus kūrinius kaip vokiečių rašytojo Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas”.
Gimnazijoje išmoktas vokiečių poeto ir dramaturgo Friedricho Schillerio balades senolė deklamuoja iki šiol.
Mokytis Tėjai patiko, bet pasitaikydavo, kad ji mokykloje prikrėsdavo šunybių. Vienąkart mergaitė suorganizavo bendraklasių pabėgimą iš pamokos – prikalbino juos pasislėpti tualete.
Kitąkart Tėja visus namų darbus parašė raudonu rašikliu. Už bausmę po pamokų jai teko dvi valandas perrašyti sąsiuvinį mėlynu rašalu.
„Už gyvenimo užuolaidų” – taip skambėjo rašinėlio tema, kurią dešimtmečiams Kauno gimnazistams vieną dieną ant lentos užrašė vokiečių kalbos mokytojas.
Kas galėjo pamanyti, kad po keleto metų praūžus pražūtingam karui ne vienas Lietuvos šviesuolis iš tiesų bus priverstas atsidurti anapus gyvenimo užuolaidų?
Tėja Kaune studijavo mediciną, kai prasidėjo karas. Gydytojo diplomas liko nepasiekta svajonė – po karo „buržujų vaikams” sovietų universitetuose vietos nebuvo.
Tik sukūrusi šeimą ir susilaukusi dvynių dukterų moteris baigė mokslus technikume ir tapo laborante.
Tolesnis gyvenimas jos anaiptol nelepino: moteris už 60 rublių atlyginimą net 23 metus plušo Kauno psichiatrijos ligoninėje.
„Mama daug dirbo, mus namuose prižiūrėdavo auklė, – Kaune praleistos vaikystės prisiminimais dalijasi Dusia, viena iš dvynukių Tėjos dukterų. – Bet kad ir kaip pavargusi grįždavo iš darbo, ji visuomet nuodugniai patikrindavo mūsų namų darbus.”
Laisvo laiko dvynės neturėdavo: iš ligoninės bibliotekos mama ryšuliais nešdavo prancūzų, amerikiečių rašytojų romanus.
Kad ir kaip kukliai gyveno šeima, Tėja niekuomet negailėdavo pinigų dukterų mokslui, knygoms ir teatrui.
„Kauno dramos teatro rūbinės pakraštyje net turėjome savo aprūdijusią vinį, ant kurios kabindavome paltus”, – prisimena Dusia, o elegantišką ponią su dviem mergaitėmis pažinojo visi Dramos teatro darbuotojai.
Kai šeima už sunkiai sutaupytus pinigus išvažiuodavo į Palangą, kiekviena atostogų diena prasidėdavo 6 valandą ryto – mergaitės sėsdavo rašyti lietuvių kalbos diktanto.
Dukterys nemaištaudavo, nes mama nuo vaikystės joms buvo įkalusi į galvą, kad būdamos žydės jos privalo lietuvių kalbą mokėti tobulai.
Kartą per mėnesį į Kauną skaityti paskaitų atvažiuodavo žymūs lektoriai iš Sankt Peterburgo. Tėja stengėsi nė vienos paskaitos nepraleisti ir kartu vesdavosi dukteris.
Kartą prieš paskaitą mergaitės prasitarė, kad negalės joje dalyvauti, nes kitą dieną turės laikyti egzaminą.
Mama tuomet pasakė: „Jei egzamino neišlaikysite, galėsite jį išlaikyti kitą kartą. O toks lektorius į Kauną daugiau neatvažiuos.”
Tėjai buvo 53-eji, kai, palaidojusi vyrą, su suaugusiomis dukterimis nusprendė emigruoti į Izraelį. Moteris iškart kibo į hebrajų kalbos studijas, tačiau darbo susirasti nesisekė.
Kartą atsitiktinai sutikusi pažįstamą profesorių iš Rygos, tuomet dirbusį Jafos ligoninėje hematologu, Tėja paklausė, gal jiems reikia laborantės. Profesorius pakvietė pokalbio.
„Kai mane priėmė į darbą Jafos ligoninėje, užsibrėžiau sau tikslą – nusipirkti butą.
Dirbdavau be pertraukos 32 valandas, o pinigus taupiau.
Būdavo taip sunku, kad iš nuovargio sukdavosi galva”, – nelengvą pradžią Izraelyje prisimena senolė.
Tą dieną, kai surinkusi reikiamą sumą butui pas notarą įformino pirkimo sandorį, Tėja dar kartą gyvenimą pradėjo nuo nulio: tąkart pinigų neliko net autobuso bilietui grįžti į namus.
Niekas netikėjo, kad pusamžė moteris ilgai užsibus ligoninėje, į kurią reikia atsibelsti trimis autobusais iš kito miesto.
Tačiau į ligoninę Tėja atvykdavo valanda anksčiau, nei prasidėdavo jos pamaina: kelias valandas praleidusi kelionėje, septintą ryto ji dar spėdavo išsimaudyti jūroje, o aštuntą jau sėsdavo prie darbo.
Po dešimties metų alinamo triūso Tėja sulaukė ypatingo Izraelio sveikatos apsaugos ministro pripažinimo: moteriai buvo suteiktas geriausios šalyje laboratorijos darbuotojos titulas.
Moteris aplinkinius stebina ne vien puikia atmintimi ir žiniomis, ji visuomet skoningai ir elegantiškai pasipuošusi.
Tačiau toli gražu ne visuomet ji turėjo galimybę gražiai rengtis. Žinodami senolės pomėgį puoštis, dukterys ir anūkai kaskart iš kelionių dovanų jai parveža kokį nors naują drabužį.
Kažkurią dieną Tėja suskaičiavo, kad trijose jos drabužių spintose kabo net 65 vasarinės palaidinės!
Nėra dienos, kad močiutei nepaskambintų JAV gyvenanti anūkė Rafaela. Tai su ja senolė suderina, kuo pasidabins artimiausią ketvirtadienį eidama į paskaitas universitete.
Rafaelos patarimų ji klausia ir ruošdamasi į svečius pas draugus šeštadienio popietėmis.
Tėjos mėgstamiausia drabužių spalva – purpurinė, ji mielai dėvi stambiomis gėlėmis ir įvairiaspalviais raštais išmargintus apdarus.
Dvi dukterys Dusia ir Mika, šeši anūkai su šeimomis ir devyni proanūkiai kasmet susirenka pasveikinti Tėjos gimtadienio proga.
Moteris mėgsta priimti svečius, o apie jos kulinarinius sugebėjimus sklando legendos.
„Cepelinai ir žemaičių blynai!” – užtikrintai atsako Tėja, kai pasmalsauju, koks jos firminis patiekalas.
Minėdami 90 metų Tėjos jubiliejų, jos artimieji padovanojo jai išskirtinę dovaną: išleido specialią knygą, kurioje kiekvienas išrinko patį mėgstamiausią senolės gaminamą patiekalą.
Silkė pataluose, cepelinai, namų gamybos majonezas, vištienos sultinys – visi šie receptai su gražiausiais linkėjimais atsidūrė vienetiniame šeimos receptų leidinyje.
„Žemaičių blynai nėra mano mamos užpatentuotas kepinys, bet jei vyktų tarptautinės šio patiekalo gaminimo varžybos, net neabejoju, kad pirma vieta atitektų Tėjai”, – skelbia dukters Mikos įrašas knygoje.
„Apie močiutės Tėjos blynelius sužinojau prieš 20 metų, nes mokydamasis universitete kas savaitę gaudavau po dėžutę šių gardėsių. Tik dėl to galėjau gerai mokytis!
Šiuo metu gyvenu užsienyje, tačiau kiekvieną kartą grįžus iš kelionės į Izraelį mano žmona jau prie durų klausia, kur blyneliai?” – rašo anūkės Rafaelos vyras.
Ruošdamasi šventėms, moteris paprastai prikviečia visą pulką bičiulių. Atvirų namų tradiciją ji paveldėjo iš savo tėvų, kurių namuose prieškario Kaune prie žydiškų švenčių stalo susėsdavo ir draugai lietuviai, ir rusai.
Senolė spėja visiems giminaičiams ir draugams privirti uogienių, paruošti jų mėgstamiausių patiekalų.
O kai pastarąjį kartą anūkas atsidėkodamas paklausė, kuriame restorane močiutė norėtų pasivaišinti, Tėja iškart žinojo atsakymą: „Tik „Benedict” kavinėje. Juk ten pusryčiams pateikia taurę šampano!”
Jeigu iš anksto nesusitarę sugalvosite užbėgti į jaukius Tėjos namus Tel Avivo priemiestyje, vargu ar kas nors jums atidarys duris.
Nuolat užsiėmusi moteris nepraleidžia nė vieno koncerto ar spektaklio, kartu su keturiais šimtais tokių pat studentų ji uoliai lanko paskaitas universitete, savanoriauja Izraelio kariškių organizacijoje, važinėja į ekskursijas, susitinka su draugėmis kavinėse, švenčia gimtadienius arba užsiėmusiems anūkams padeda auginti jų vaikus – savo proanūkius.
Tėja niekuomet nesiskundžia nuoboduliu, ji nėra mačiusi nė vienos per televiziją transliuojamos muilo operos, o tą laiką verčiau skiria dokumentikai, teatrui arba knygoms.
Neseniai į Izraelį iš Australijos atsikraustė senolės draugė, kuri atsivežė didžiulę knygų kolekciją.
Bičiulė kaskart atneša Tėjai vertingų knygų, kurias moteris praryja akimirksniu. Kokia kalba Tėja skaito?
Senolei nėra skirtumo, ar knyga parašyta angliškai, vokiškai, lietuviškai ar rusiškai.
Neseniai savo dukters Tėja paprašė parūpinti lotynų kalbos vadovėlį. Ji nori atnaujinti vaikystėje gimnazijoje įgytas lotynų kalbos žinias.
Be to, ji sumanė suaugusiems anūkams parengti būtiniausių lotynų kalbos sentencijų rinkinius, kad jie galėtų padaryti įspūdį savo pašnekovams per rimtus pokalbius.
O jei kurią dieną Tėjai subjūra nuotaika, ji turi patikimą būdą greitai „pasveikti”.
„Tokiomis dienomis atsiverčiu šią knygą, – nuo spintelės šalia lovos moteris pakelia storą leidinį sudilusiais viršeliais: C.W.Ceram „Romėnų archeologija”, išleista 1955 metais. – Nors moku šią knygą atmintinai, kaskart skaitydama apie archeologijos paslaptis kaipmat užmirštu visas negandas!”
Bendravimas, nuolatinis domėjimasis ir noras pažinti: štai kur slypi visuomet besišypsančios Tėjos ilgaamžiškumo paslaptis.
Tėjos blyneliai
Reikės (15 vidutinių blynelių)
2 kiaušiniai
2 stiklinės miltų
2 stiklinės pieno arba vandens
2 valgomieji šaukštai cukraus
pusė šaukštelio druskos
4 valgomieji šaukštai aliejaus.
Suplakite kiaušinius, cukrų, druską ir aliejų. Įberkite miltus, įpilkite pieną (ar vandenį) ir trumpai paplakite. Masę uždenkite ir leiskite pastovėti apie valandą. Prieš kepdami pamaišykite tešlą. Kepkite teflonu padengtoje keptuvėje, truputį ją patepę aliejumi.
Varškės įdaras:
Kaimišką varškę sumaišykite su cukrumi ir vanile. Dėkite į kiekvieną blynelį po didelį šaukštą įdaro, sulankstykite kaip voką arba ritinėlį. Prieš patiekdami apkepinkite įkaitintame svieste.
Kaip įdarą galima naudoti virtos mėsos faršą, pakepintus grybus, uogienę.