Mano istorija nesibaigė laime. Abu buvome dvyliktoje klasėje, kartu mokėmės matematikos klasėje. Mėnesį paslapčia žvilgčiojau į jį, o jis visai nereagavo. Ieškojau jo „Facebook'e“. Radau ir pasikviečiau į draugus. Nerašė... Ir aš pirma parodžiau iniciatyvą. Prisimenu pirmą jo atsakymą, į atrodo paprastą klausimą: „Ką veiki?“, „Ieškau žemės sklypo“. Sudomino ir sužavėjo jo rimtas požiūris. Sakė nori pasistatyti mažą namuką. Atrodė keistai, nes jo amžiaus vaikinams labiau rūpėjo merginos ir automobiliai. Kiekvieną dieną susirašinėjome...
Trumpus pokalbius pakeitė ilgi ir linksmi pašnekesiai. Negalėjau atsitraukti nuo kompiuterio. Vieną kartą rašinėjomės iki 5val ryto. Sugalvojau pasikviesti jį kavos, nors neįprasta, kad mergina taip elgtųsi. Sakė yra nedrąsus. Tada neberašiau, galvojau, gal jam keliu tik juoką. Ilgai laukti neteko ir jis pasiūlė susitikti. Pirmą kartą vaikščiojom po vakarėjantį miestą. Buvo gražu. Nuo to vakaro mano telefonas netilo. Kiekvieną dieną praleisdavome drauge...
Vieną dieną gamtoje, kitą dieną pasivažinėjimai su dviračiais. Justinas buvo linksmas, draugiškas, bet labai drovus. Mane sužavėjo jo ramus būdas, nes aš ugningo charakterio. Mes nesipykom. Abu buvom laimingi. Tik jo mama man pasirodė kovinga moteriškė, ginanti savo sūnų nuo bet kokios merginos. Pirmoji pažintis buvo nevykusi, sakė Justui reikia mokytis, o draugė trukdys... Bet Justas nekreipė į tai dėmesio, nurimau ir aš.
Su juo buvo gera. Tiesiog gera būti dviese. Bet aš turėjau kitokių ateities planų. Norėjau stoti būtinai tik į Vilnių, nes čia idealus miestas studentams. Deja, jis to nesuprato. Tikriausiai išsigandau atstumo, kuris mus skirs. Jis pasirinko Šiaulių miestą. Bet prieš tai jis norėjo išleistuvių proga įteikti man dovaną, aš to nenorėjau. Per didelis įsipareigojimas, nes jau Velykų proga gavau didelį zuikį. Nesu dovanų mėgėja, man geriau žmonių bendravimas. Jis nesuprato mano elgesio, todėl pirmą kartą savaitę nebendravome. Skaudu. Plyšo širdis. Bet jis nerašė, nerašiau ir aš...
Tada prisiminiau, kad per gerą pusmetį buvau užmiršusi drauges. Geriausia draugė ne kartą man tą priminė ir pyko, bet et - buvau įsimylėjusi. Taigi po savaitės aš jam parašiau, jog reikia pakalbėti. Išsiskyrėm. Jis - idealus vaikinas, kurį paleidau. Suklydau. O kodėl nežinau... Gal išsigandau.
Nebendravom. Per išleistuves vienas kitą pasveikinom. Buvo labai keista būti vienoje patalpoje. Jis primygtinai prašė pasikalbėti. Nenorėjau. Išdidumas neleido. Kvailė...
Vasaros pabaigoje paskambino. Pokalbis buvo nerišlus. Ir aš jam parašiau, kad pasiilgau. Deja, tai supratau per vėlai.
Rašiau pati, ne kartą ir ne du. Tarėmės susitikti gimtajam mieste, bet vyks nepavykdavo. Antrus metus širdy jaučiu spragą.
Jeigu mylite - nepaleiskite. Kovokite ir būkit laimingi. Yra gražių pavyzdžių, kai žmonės susitinka po dvidešimt metų ir vėl būna drauge. To tikiuosi ir aš.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
