Tai nutiko daugiau nei prieš dešimt metų. Buvau bebaigianti dvyliktą klasę. Troškau kuo greičiau išlaikyti egzaminus ir kelti sparnus. Studijos, nauji draugai, laisvė nuo tėvų... Kiekvieno paauglio svajonė. Tačiau pirmoji užduotis – baigti aukštais balais mokyklą ir įstoti į universitetą.
Viskas taip ir buvo... tik daug dramatiškiau nei tikėjausi.
Jį aš pažinojau nuo vaikystės, bet niekada nesitikėjau iš jo dėmesio. Visada žavėjausi jo vyriškumu, manieromis, lėtu ir užburiančiu bendravimu. Nepamenu tikslios akimirkos, įsimintinos datos...
Mes visada bendravome draugų rate, kvailiodavome, juokdavomės. Tų pokalbių vis daugėjo, atrasdavome priežastis susitikti mažesniame draugų rate, o jei kas pakomentuodavo, jog mudu žvilgčiojame vienas į kitą kitaip, nei įprastai, abu išrausdavome.
Sėdėdama pamokose, mintimis būdavau kažkur kitur, mintys pačios grįždavo prie mūsų pokalbių, juoko. Atkartodavau kiekvieną sakinį, kiekvieną jo pasakytą žodį ar komplimentą. Jo balsas man skambėdavo tarsi muzika.
Susitikimai dažnėjo. Atrasdavome kvailiausias priežastis, kad tik galėtume susitikti, pasikalbėti. Mokykloje nematydavau aplinkinių, skaičiuodavau minutes, kada baigsis pamokos ir jis atvažiuos manęs.
Niekada nepamiršiu to vakaro, kuomet išdrįsome parodyti draugams, jog mes esame pora. Tą akimirką buvau tokia išdidi, laiminga, nejaučiau žemės po kojomis, tvirtai laikiau jam už rankos ir kaip niekad žinojau – esu saugi tik su juo.
Įsimylėjau. Pirmą kartą gyvenime širdis netilpo krūtinėje. Atrodė, kad tai tęsis amžinai. Nepajutau, kaip svajonės apie studijas ir abitūros egzaminai vis tolo ir tolo...
Jei viena diena prabėgdavo be jo, pasaulis nusidažydavo juodomis spalvomis. Vis dažniau užversdavau knygą, neperskaitydama jos ir negalvodama apie kontrolinį darbą, laukiantį rytoj. Koks skirtumas, jei šalia yra jis? Tuo metu atrodė, jog jei savo dėmesį skirsiu kitiems dalykams, meilė pabėgs arba turėsiu per mažai laiko jai. Susitikimai nesiliaudavo, pokalbiai telefonu naktimis po antklode, kad tėvai negirdėtų, neduok dieve, išjungs telefoną arba išbars ir nebeleis vakarais pasivaikščioti! Tuomet nematysiu Jo!
Vieną vakarą Jo nesulaukiau. Išlėkiau pas draugus, ieškodama akimis Jo. Taip, jis ten buvo. Jaučiau, kaip širdis krenta ir dūžta į mažus šipulius ir niekada niekada daugiau nesusiklijuos. Jis stovėjo su kita mergina, laikė ją už rankos... Ašaros, klyksmas, šaukimas...
Grįžau namo, trankiau ir naikinau viską, kas buvo po ranka. Bandžiau jo klausti, kodėl, tačiau jis nieko neatsakė. Tiesiog nuėjo ir žinojau, kad niekada daugiau nebeatsisuks. Tuo metu atrodė, kad noriu mirti. Tiesiog nejausti. Bandžiau tai daryti, bet šalia buvo mano ištikima ir geriausia draugė. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi. Kiekvieną mielą dieną bandžiau suvokti, kas atsitiko, kodėl jis mane paliko. Taip netikėtai ir staiga.
Pažadėjau sau, kad privalau išlaikyti egzaminus, kad mano meilė Jam, nėra kliūtis ateičiai. Man pavyko, mokykla baigiau puikiai, nors tai kainavo nežmoniškas pastangas. Tuomet laukė dar vienas smūgis.
Po mėnesio, išgirdau apie Jo vestuves su ta mergina, kurios vardas toks pat kaip mano. Kraujuojanti žaizda vėl plyšo iš naujo, nespėjusi sugyti. Tą dieną, ėjau kelkraščiu ir pro mane pravažiavo vestuvių automobiliai, ten sėdėjo jis su ja... Keliai linko, ašaros degino akis, bet ėjau išdidi, pakelta galva, tarsi nematyčiau, nieko nejausčiau... Tada supratau, kad viskas...
Tiesa visada atranda tinkamą laiką. Kai išvykau studijuoti, netikėtai sutikau Jį mieste. Tada prisėdome ir pasikalbėjome. Ne aš, o jis šį kartą pravirko. Ir išgirdau bjaurią tiesą: prieš mano abitūros egzaminus, Jam paskambino verkianti mano mama ir maldavo mane palikti, negriauti mano ateities, leisti baigti mokslus. Ji papasakojo, apie mano elgesį, apleistus mokslus, šeimą, draugus... Jis pažadėjo mane palikti, dėl mano gerovės, o kad būtų lengviau, susirado kitą merginą, kuri jau seniai simpatizavo Jam.
Tegul Dievas man atleidžia, bet tuo momentu nekenčiau mamos, nekenčiau Jo, kad buvo toks silpnas ir nekenčiau savęs, kad neieškojau tiesos. Prašiau Jo dingti iš mano gyvenimo visiems laikams, suprasdama, kad meilė baigėsi. Daug kartų Jis ieškojo manęs, bet manęs tiesiog jau nebuvo.
Supratau, kad šis etapas jau baigėsi, keliai išsišakojo į daugybę kelių, kurie niekuomet nesusijungs į vieną. Dažnai klausdavau savęs, kieno didesnė meilė: mamos, kuri galbūt matė mano klaidingą kelią ar Jo, kuris išsižadėjo mūsų meilės dėl manęs? To atsakymo visada ieškosiu.
Praėjo daugiau nei dešimt metų. Esu ištekėjusi, turiu šeimą. Tačiau buvo daugybė akimirkų, kai prisimenu pirmąją meilę. Tiesa, juk ir dabar myliu. Meilė turi daugybę atspalvių. Tačiau čia kaip tame italų filme ”Trys metrai virš dangaus”, tik vieną vienintelį kartą gali jaustis aukščiau, kaip trys metrai virš dangaus ir mylėjęs taip stipriai, kad net paskutinę savo gyvenimo akimirką tu jausi tą jausmą, buvusį taip trumpai tavo gyvenime.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.