Likimas man buvo negailestingas (konkurso rašinys)

Ji man krito į akis ankstesnės komandiruotės metu. Buvo aukšta, liekna šviesiaplaukė ir mėlynakė. Ta mergaičiukė tada padėjo surinkti faktus, kuriuos turėjau panaudoti apibendrinančiame straipsnyje apie visų aukštųjų mokyklų analogiškų fakultetų studentų visuomeninę veiklą.

Paskui buvo kavinė, ji mane palydėjo į autobusų stotį. Išsiskirdami ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis...

Mano džiaugsmui toje šventėje su Regina susitikome. Tikriau ji su dekanu pasitiko prie įėjimo į fakultetą, prisegė prie švarkų atlapų juosteles su fakulteto emblema. Dekanas ima po ranka redaktorių, o mano pažįstama kviečia mane sėsti didelės auditorijos pirmojoje eilėje. Šnairomis žiūriu į merginos veidą, vos paryškinta kosmetika, į jos ilgą kaklą, ant pečių krentančius banguotus plaukus ir stebiuosi, kaip jauna mergina gali būti tokia graži, kad negali nuo jos akių atitraukti.

„Nebepažįstate? – juokiasi, rodydama dvi eiles baltų, kaip perlas dantų. „Kur čia bepažinsi taip išsidabinusią,“ – sumišau iki sielos gelmių. „Na, kaip nepasipuoši, kai šiandien dviguba šventė“,– į mane žvelgia valiūkišku žvilgsniu.

O auditorijoje pats iškilmių įkarštis. Kalba fakulteto dekanas, sekretorius, studentai. Ir mūsų laikraštį pakritikuoja: esą spausdiname senus straipsnius ir, beje, ne pačius aktualiausius. Po pusantros valandos skelbiama pertrauka.

Mes su ta nuostabia mergina neriam iš salės ir auditorijoje, paverstoje į didelę kavinę, geriam kažkuo paskanintą kavą. Aš ir vėl negaliu atplėšti nuo jos susižavėjusio žvilgsnio, ji atsako tuo pačiu. Nežinau kiek laiko tai truko. Manau gana ilgai.

Staiga , iš kažkur atsiradęs orkestras, trenkė argentinietišką tango. Nieko nelaukdamas pakviečiau merginą šokiui. Pakviečiau ir nustebau: ji šoko dieviškai. Kiekvieną „pa“, kiekvieną sudėtingesnį judesį atlikdavo virtuoziškai, atrodė, kad tu šoki pats vienas. Ir antras jausmas, esant greta jos, – tarsi maudaisi šiltame vandenyje. Na, ir šokau visus šokius tik su ja. Šokau užmiršęs viską pasaulyje. Šokau su pertraukomis gal dvi valandas. Mums plojo, šaukė „bis“ ir „bravo“,bet aš temačiau merginos spindinčias akis, jos kūno prisilietimas trenkdavo kaip elektra. Niekur niekada gyvenime neturėjau tokios nuostabios šokių partnerės, niekur niekada man šokis nebesuteikė tokio džiaugsmo ir pasitenkinimo, kaip tada.

Vos tik orkestras padarė eilinę pertraukėlę, prie mūsų, stovinčių nuošalėje, atsirado redaktorius. „Viskas, mielieji, prisišokote!.. Dabar mes važiuojame į Trakų miškus, ten su redakcijos kolektyvu sutiksime Naujuosius, - pasakė jis man. „Pasilik,“ – tyliai ištarė mano gražioji mergina, nuostabioji Regina. – Pasilik, aš tavęs labai prašau...“

Kai redaktorius nusisuko, ji mane taip pabučiavo į lūpas, kad net užėmė kvapą, aš pasijutau devintame danguje. Realybė ūmai sumišo su fantastika, sapnu ar dar kažkuo. O atsisukęs redaktorius paėmė mane už parankės ir vos ne jėga ištempė iš pokylio salės.

...Po Naujųjų metų sutikimo gamtoje, sekančias tris dienas įtemptai dirbau redakcijoje. Tačiau visą laiką mačiau savo naujametinės šokėjos mėlynas akis, jaučiau aistringą bučinį.

Ištaikęs laisvesnį pusdienį, ėmiau ir nuvažiavau į Kauną, nuėjau į fakulteto dekanatą. Ir čia gavau tarsi basliu per galvą. Darbuotoja papasakojo, kad jos buvusi kolegė Regina, tuoj po Naujų metų išvyko į šiaurės Baltarusiją, kurioje vienoje slaptoje karinėje gamykloje jai seniai siūlė labai gerą darbą. Ji ilgokai delsė ir tik po Naujųjų apsisprendė. Ir net išvykimo dieną, iki pat paskutinės akimirkos, atrėmusi alkūnėmis į palangę, kažko ilgesingai laukė. „O adreso nepaliko?“ – tikėjausi sugriebti siūlo galą. „Deja, nepaliko“, - palingavo galva moteris.

Į Vilnių sugrįžau it musę kandęs, Reginos ieškoti Baltarusijoje nesiryžau. Kažko bijojau, kažko vengiau. Negeros mintys vis sukosi galvoje: o jeigu jį ten turi kitą, ir tas kitas pasikvietė ją pas save, įtaisė dirbti į karinę gamyklą?

O metai, tarsi rudens vėjas lėkė Tėvynės laukais... Nepamačiau, kaip bedirbant įvairiose redakcijose, knygų leidykloje, pabalo smilkiniai, galva pasidarė balta ir, kaip sakoma, pensija jau buvo ant nosies.

Tada aš ją ir sutikau prospekte, prie universalinės parduotuvės. Ilgai žiūrėjome į akis, paskui puolėme vienas kitam į glėbį. Ir, praeivių džiaugsmui bei pykčiui, bučiavomės, bučiavomės be galo ir be krašto..

Vėliau sugriebęs taksi aš ją parsivežiau į savo butą. Pakeliui išklausinėjau, kodėl jį man tada išvykusi neatsiuntė į redakciją žinutės, o ji ašarodama priekaištavo, kodėl aš jos nesuieškojau Baltarusijoje. Žodžiu, abu buvome kalti vienas prieš kitą. Ir kad taip pasielgėme, abiejų argumentai buvo beveik svarūs.

Pirmą naktį mano bute drąsiai galėjai pavadinti meilės naktimi. Regina ir po beveik dvidešimt metų buvo tokia pat graži, jos kūnas atrodė kaip aštuoniolikmetės mergaitės. Ne veltui aš jį apipildavau aistringais bučiniais nuo galvos iki kojų. Protarpiais tarp meilės seansų, ji man pasakojo apie savo gyvenimą Baltarusijoje.

Nesulaukusi manęs, negavusi jokios žinutės, ji po dviejų metų ištekėjo už gamyklos apylinkėse atostogavusio lėktuvų bandytojo. Vienas po kito gimė du sūnūs. Dabar jie jau suaugę. Vienas mokosi aviacijos institute, kitas bebaigiąs vidurinę ir svajoja tapti diplomatu. Jų tėvas prieš šešerius metus bandomojo skrydžio metu patyrė katastrofą ir žuvo. Dabar ji esanti našlė.

„Na, o aš tavęs niekur nebeišleisiu. Tu būsi mano žmona čia, Lietuvoje“, – sakau pradėdamas naują meilės žaidimą. Kai truputį atvėsome po jo, Regina prigludo visu savo lanksčiu kūnu, suleido rankos pirštus į mano šlapius plaukus ir pradėjo šnabždėti į ausį: „Aš tikrai pasilikčiau su tavimi, nes tebemyliu, kaip mylėjau prieš daugelį metų. Bet atsimink, kur aš dirbu? Slaptoji karinė gamykla, tai armijos dalis, mes tarnaujame ypatingoje kariuomenėje. O ten disciplina labai griežta, net, pasakyčiau baisi. Dabar aš gavau savaitę atostogų mirusiai motinai palaidoti. Vos spėjau tai padaryti ir jau esu atšaukiama... Mat, atvyksta valstybinė komisija priimti specialaus gaminio, o gamyklos viršininko pavaduotojos pulkininkės Ruslanovos nėra. Atvažiuos į Lietuvą kariniai pasiuntiniai ir per prievartą išsiveš. Atims laipsnį, gal net sėsiu už dezertyravimą į karinio tribunolo suolą, ar dar ką nors pripaišys. Tu to nori?“

To, žinoma, nenorėjau, bet nenorėjau pasilikti ir be jos. Be Reginos, be jos sielos, kūno ir kraujo, o tik su vaizduotėje įstrigusiu portretu. Vaikščioti gatvėmis nematant žmonių, nepažįstant sutiktų draugų? Naktimis sapnuoti košmariškus sapnus ir verkti iš nuoskaudos? „Tai ką darysime?“ – išlemenau nei šiokiu nei tokiu balsu.

Regina ilgai galvojo, paskui kiek prikimusiu balsu pasakė: „Mums iki pensijų nebe daug laiko beliko. Kai jas gausime, susibėgsime į krūvą, apsivesime ir gyvensime drauge pas tave arba pas mane, o dabar kas dvi savaites važinėsime vienas pas kitą. Sutinki?“

Ką aš turėjau atsakyti, kai aplinkybės klostėsi taip? Kai mano visos nuostatos byrėjo į šipulius. Išsvajota šeimyninė laimė sparčiai tolo...

Rytą aš palydėjau Reginą į geležinkelio stotį. Dar ilgai bėgau paskui traukinio vagoną iš kurio, pusiau išlindusi pro langą, man ranka mojavo mano žemiškoji Deivė. „Viešpatie, aš ir vėl ją prarandu?“, - nujausdama kažką negerą tvinksėjo galvoje siaubūnė mintis.

Iš tikrųjų, kai antrąkart po dviejų savaičių, jau būdamas pensininkas, nuvykau pas Reginą į karinį miestelį, radau jos kotedžo duris užkaltas. Betrypinėjantį mane užtiko gretimo namo savininkas ir trūkčiojančiu balsu pasakė: „Regina, tvarkydama mirusio vyro kapą, pati numirė nuo infarkto. Prieš tris dienas palaidojome šalia vyro kapo. Su visomis karinėmis iškilmėmis...“

Tai buvo perkūno smūgis į mano smegeninę. Nežinau, kaip atsidūriau kapinėse, neatsimenu ką dariau prie mylimosios kapo. Atsibudau iš košmaro apglėbtas to paties kaimyno, pranešusio kraupią žinią.

Jis man kišo po nosimi kažkokią baisią smarvę ir, kaip įmanydamas, ramino. Kelias paras nesitraukiau nuo Reginos kapo: maldavau likimą, kad jis ir mane paguldytų šalia mylimos moters. Bet jis, tas likimas, buvo labai negailestingas ir neperkalbamas. Vietos gyventojų, buvusių Reginos kaimynų, argumentuotai įtikintas grįžau į Vilnių, o paskui į gimtąjį kaimą. Ten ilgai gyvenau pas sesę. Jos šeima, žinodama mano begalinę širdgėlą, ir skausmą, skyrė man maksimalų dėmesį. Sesers vyras vertė dirbti sunkiausius darbus, o ir kiti giminaičiai nuo manęs nenuleido akių. Ten aš pradėjau blaiviau galvoti. Tarsi ir truputį atsigavau.

Dabar žiema gyvenu Vilniuje, o vasaroju tėviškėje. Laukuose renku gražiausias gėles, kurias taip mėgo mano mylėta moteris, ir rudeniop, jos mirties dieną, didžiausią glėbį Lietuvos saulėje sudžiovintų gėlių, vežu į Baltarusiją ir paskleidžiu ant Reginos kapo. Išsėdėjęs prie jo visą parą, aplankęs buvusius Reginos draugus ir kaimynus, nuleidęs gerokai neblaivią galvą, kėblinu į autobusų stotį.