Viskas prasidėjo, kai buvau vienuoliktokė gimnazistė, besirūpinanti artėjančiais egzaminais. Kiekvieną rytą į mokyklą keliaudavau autobusu, o išlipus dar tekdavo iki mokyklos apie dešimt minučių eiti pėstute. Tos minutės pralėkdavo akimirksniu, tačiau net ir rytais skubėdama spėjau įsidėmėti vieno vaikino veidą, kuris taip pat kasryt eidavo, tik į priešingą pusę, nei mes su bendraklasėmis. Žavus šviesiaplaukis, dangaus žydrumo akimis... Ak.
Pamenu, jaunuolis rimta veido išraiška skubėdavo kiekvieną rytą. Prasilenkdavome, tačiau jis tik retkarčiais žvilgtelėdavo į mūsų gausų būrį panelių, ir nors labai retai, tačiau mūsų žvilgsniai susitikdavo. Galbūt tas rimtumas ir sužavėjo mane, norėjosi sužinoti, kas slypi to vaikino viduje, kur jis kasryt skuba, koks jis... smalsumas virte virė manyje...
Keista, gal ir naivu, tačiau JIS tapo mūsų kelionės dalimi. Kaip mažos mergaičiukės su geriausia drauge vis juokaudavome, kad reiktų jį užkalbinti. Kai ryte jo nesutikdavome, prisigalvodavome įvairiausių istorijų – gal JIS susirgo, gal kažkas negero atsitiko...Atėjus Valentino dienai planavome jo skruostą papuošti širdele. Tačiau taip ir neišdrįsome.
Taip prasilenkdavome du metus ir vis turėjau viltį, kad turėsiu progą jį pažinti, tačiau likimas taip lėmė, kad susipažinome tik prabėgus keletai metų klube, ten, kur niekad nesitikėjau jo sutikti, kai jau buvau pirmą kursą baigusi studentė. Dabar jau žinau, kad tas vakaras buvo išties lemtingas. Jis klubuose lankosi labai retai ir galimybė jį ten sutikti buvo ypač menka, tačiau man pasisekė.
Tą vakarą, kai su drauge nusprendėme eiti pasišokti, atsipalaiduoti buvau ką tik pasveikusi, po ligos, tačiau matyt nuojauta pakuždėjo, kad reikia eiti. Ir ką jūs sau manote, ten buvo JIS!
Nuojauta manęs neapgavo. Nors tąkart, kai išvydau TĄ žavų nepažįstamąjį šokiuose, jis buvo šalia kitos, visgi, pasinaudojusi moterišku žavesiu pasiekiau savo tikslą – susipažinau su JUO. Pasirodo, ta mergina buvo tik viena iš tų, kurios ieško lengvo grobio, todėl kelias bendrauti su žaviu šviesiaplaukiu man buvo laisvas.
Man buvo taip gera šalia tavęs, jausti tavo kvėpavimą, alsuoti TAVIMI..
Kadangi buvau geros nuotaikos, vos pasilabinusi ir sužinojusi jaunuolio vardą, pasakiau jam:
„Pažįstu TAVE, matau tave kasryt, 8.30 tu vis kažkur skubi“.
Jaunuolis nustebęs tik nusišypsojo, bet gal jis išsigando, juk tikriausiai galėjau pasirodyti tikrų tikriausia maniakė, persekiojanti jį JĮ.
Šokome keletą šokių, kol Laimis (toks mano žavaus princo vardas) suskubo namo. Sunerimau, kad galbūt jam esu neįdomi, tačiau juk nieko pakeisti negalėjau. Apsikeitėme numeriais. Nenorėjau, kad tuo viskas pasibaigtų ir jis dingtų iš mano gyvenimo pažadėjęs paskambinti, kaip dažnai atsitinka...
Kitą rytą nekantraudama (nors dažniausiai taip nesielgiu) brūkštelėjau jam SMS. Bijojau, kad neatsimins manęs, tačiau buvau gerokai nustebinta, kai jis atrašė, kad puikiai pamena žavią žalių akių savininkę, kuri jo širdį privertė plakti stipriau. Buvau be galo pamaloninta, nes užteko vieno vienintelio vakaro, kad pajustume abipusę simpatiją bei trauką.
Visa ši istorija galėjo nė neprasidėti, jei ne tas lemtingas rugpjūčio 14-osios vakaras. Būtent ši data tapo simboline, nuo kurios ir skaičiuojame savo laimingas dienas kartu. Esame drauge jau šiek tiek daugiau nei tris metus.
Labai džiaugiuosi, kad moteriška intuicija manęs neapgavo ir tas žavus jaunuolis, kurį regėdavau tik praeinantį pro šalį, dabar gyvenimo keliu žengia šalia manęs – toks, apie kokį visada svajojau – geras, nuoširdus, simpatiškas ir mylintis. Ir, be abejo, mylimas!
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.