Mano istorija prasidėjo toli nuo Lietuvos, smaragdinėje bei rūke paskendusioje Airijoje, kai po studijų bandžiau pradėti savarankišką gyvenimą. Gyvenimas pulsavo naujomis vietomis, naujai sutiktais žmonėmis, įspūdžiais ir potyriais. Padėjau dirbti užmiesčio restorane ir nejučia kasdienė rutina įtraukė į savo verpetą: darbas-namai-darbas-namai-bastymasis po vietines apylinkes-namai-darbas. Vasaros pašėlęs tempas aprimo ir prasidėjęs ruduo įnešė štilį restorane. Be abejo, ištuštėjęs restoranas nedžiugino šeimininkų, bet mums, darbuotojams, buvo atokvėpio laikas. Iš tiesų tuo metu restoranas atrodė jaukesnis; kūrenamame židinyje žaidžianti ugnis veikė magiškai, bekurianti idilišką užmiesčio gyvenimo tėkmę.
Lapkričio 12 dienos pietų metas buvo ypač ramus. Lauke stiprus vėjas taršė medžius, lynojo, todėl židinio ugnis besiskleidžianti atrodė kaip šilumos ir jaukumo oazė. Pietų metas buvo besibaigiantis, kai pro duris įsiveržė vyrukas. Virėjai netrykšo džiaugsmu gavę užsakymą kelias minutes prieš pamainos pabaigą.
- Sveiki, šiandien baisokas oras – tarė vyrukas.
- Sveiki, gal galėčiau pasiūlyti ko nors atsigerti? – paklausiau. - Dienos sriuba - porų ir bulvių, – išbėriau žodžius.
- Juodos kavos, pietums norėčiau tik vidutiniškai kepto kepsnio „Surf&turf” su bulvių koše ir garintomis daržovėmis. Šiandien sriubos atsisakysiu – laikausi dietos – tarė jis valiūkiškai mirktelėjęs.
Na, ir iš kur tas įžūlokas šmaikštumas - tariau sau. Gal ir meniu internete išstudijavai, kad net nepažiūrėjai – norėjau pasakyti, bet balsu pasakiau:
- Puikus pasirinkimas.
- Net neabejoju – išsišiepęs tarė jis. Pamainai baigiantis, kolegė toliau pasirūpino šmaikščiuoju vyruku.
Kitą dieną šmaikštusis vyrukas ir vėl pietavo. Kitą dieną taip pat... ir dar kitą dieną... Pastebėjau keistą dėsningumą: vyrukas užsisakydavo tik tada, kai aš priimdavau užsakymą ir visada papasakodavo kokį juokelį. Kolegos pradėjo erzinti, kad tai mano „pietų vaikinas“. Po mėnesio trukusio pietavimo vyrukas vieną dieną pasakė:
- Atvirai pasakius, šis pietų meniu jau gerokai įgriso. Gal kartu papietaukim mieste? – šypsodamasis paklausė ji.
- Na, nežinau... nelabai galiu, - numykiau.
- Esu J. ir būčiau labai laimingas, jei sutiktum, po šitiek pietų mes formaliai jau pažįstami, – pasakė jis.
Po ilgų svarstymų nuėjau pietauti su J.
Šie pietūs ženklino naują gyvenimo etapą. Taigi mano „pietų vaikinas“ ilgainiui tapo tikru vaikinu. J. pavergė mano širdį savo nuoširdumu, aistra gyvenimui bei gebėjimu išlikti desperatišku optimistu sunkiausiose situacijose.
J., kaip ir pirmąją dieną, įsiveržė į mano gyvenimą su vėju, atnešdamas tiek daug pirmą kartą išgyventų potyrių. Pirmą kartą gaminome omarą, pirmą kartą bastėmės naktiniame Dubline, pirmą kartą atradau nepažintą vyno pasaulį, pirmą kartą surūkiau cigarą, pirmą kartą mano širdis taip buvo suvirpinta... Kuo labiau pažinojau J., tuo labiau juo žavėjausi. J. žavesys stipriai svaigino.
Vietoje epilogo.
Nors mūsų keliai po kelerių metų išsiskyrė, tačiau J. žavesio svaigulį jaučiu ir šią akimirką. Esu dėkinga likimui, kad turėjau galimybę šiuos kelerius metus per gyvenimą keliauti kartu su J. Linkiu sau ir visiems nebijoti atverti širdžių.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
