O ir mokytojai į mane gerai nežiūrėjo – per pamokas aš kvailiodavau, po pamokų su draugais visada eidavome parūkyti, neretai – išgerti, o ir kitų nelegalių dalykų pabandyti man nebuvo baisu.
O tu visada buvai tokia graži, miela, protinga, vakarais po rajonus nesitampydavai. Tikriausiai todėl tu man visada ir patikai, nes širdy aš buvau rimtas, tik dar jaunas, kuriam norėjosi viską išbandyti, o ir jūra iki kelių tebuvo.
Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, aš išėjau mokytis į vieną, tu į kitą mokyklą. Dviese mes niekada nebendraudavome, bet turėjome bendrų draugų, todėl susitikdavome kelis kartus per metus. Išėjęs į kitą mokyklą pasiryžau tapti kitoks. Pradėjau gerai mokytis, mečiau rūkyti, gerti, pradėjau kurti gerus santykius su mokytojais, kas iš pradžių atrodė sunkiai įmanoma.
Taip praradau ir daugumą savo draugų – jie ir toliau vakarais eidavo baliavoti, per pertraukas parūkyti – neberadau bendros kalbos su jais. O ir merginų dėmesys sumažėjo, kurio niekada iki tol netrūko, kartu dingo ir mano pasitikėjimas savimi.
Išvažiavau aplankyti sesės. Pirmą naktį nakvojau sesės draugo namuose. Sapnavau kaip aš su tavimi einam dviese per tiltą, kaip netikėtai tu atsisuki, prieini prie manęs ir pabučiuoji. Pabudau, nors nenorėjau, norėjau sugrįžti atgal į tą sapną. Į kambarį įėjo sesės draugo mama. Paklausė kaip miegojau, ką sapnavau. Aš kažką sumykiau, o ji pridūrė lyg kažką žinodama: sapnai, kuriuos sapnuoji svečiuose, visada išsipildo.
Baigėme mokyklą. Tu išvažiavai studijuoti vienur, aš kitur. Bet dabar jau buvau ryžtingesnis – žinojau, kad reikia kažką daryti. Pradėjome susirašinėti. Tu visada labai šiltai kalbėdavai su manimi, visada atrodė, kad esame labai artimi. Atsisveikindama tu visada ištardavai: „pasiilgau“. Nors aš niekada taip ir nesupratau, kaip galima pasiilgti kažko, ko niekada nebuvo.
Buvo vasaros atostogos. Pakviečiau tave susitikti. Tu tikriausiai nepastebėjai, kaip man plakė širdis, kaip nenatūraliai atrodė mano judesiai, kaip iš pradžių man buvo sunku rinkti žodžius. Bet kaip buvo gera man su tavimi tą vakarą: matyti vakarėjantį miestą, sedėti paupyje, gerti arbatą.
Kaip džiaugiausi, kai tu man pasiūlei atvažiuoti aplankyti tavęs į kitą miestą.
Tą vakarą po tiek metų pasiryžau: „aš tau jau seniai norėjau pasakyti, kad tu man labai patinki“ – ištariau jai į ausį. Ji atsakė kažką panašaus į „Tu man irgi.“ Džiaugiausi savimi, kad galiausiai išdrįsau. Bet jos atsakymas manęs nenudžiugino, dar ir dabar nežinau kodėl. Atrodo įvyko tai, ko labiausiai norėjau. Bet jaučiau, kad kažkas ne taip.
Vasara baigėsi. Tu išvažiavai, netrukus padariau tą patį. Tu nebenorėjai, kad aš pas tave atvažiuočiau. Bet aš nenorėjau tavęs paleisti. Pakviečiau tave susitikti, bet tu nesutikai. Tu sutikai kitą. Nežinojau kaip ant tavęs pykti, išsiskyrėme gražiai. Nors aš niekada taip ir nesupratau, kaip galima išsiskirti, kai nieko nebuvo.
Pabaigai. Neišsipildė. Ir vis dar sunku suvokti, kad ateitis yra be tavęs. Bet pažadu kitąmet daugiau šypsotis ir būti atviresniam kitiems žmonėms: užkalbinti, pasiūlyti, pakviesti.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
