Tądien, kaip visada vasaros viduryje, tvaikiai švietė saulė. O aš patyliukais sliūkinau senamiesčio grindiniu, nuleidusi galvą ir dėliojanti mintis. Buvau dar naivi mergiotė, bandanti klijuoti širdį po nelaimingos meilės istorijos, kuri tą kartą atrodė lyg pasaulio pabaigos pradžia.
Su buvusiu draugavome daugiau nei trejus metus ir nors viskas baigėsi ir jau buvo praėję daug laiko, aš vis dar turėjau begalę vilties ir tikėjau šviesesniu rytojumi, maniau, kad mes vėl būsime kartu. Vilties suteikė tai, kad mes vis dar palaikėme draugiškus santykius, bendraudavome telefonu susitikdavome arbatos ar šiaip nuveikdavome ką nors smagaus su draugais.
Maždaug senamiesčio vidury stabtelėjau. Netikėtai prisiminiau vieną internetinę pažintį su jaunuoliu, kuris mane daugybę kartų kvietė užeiti kavos į restoraną, kuriame jis darbavosi. „Užsuk kavos, - ne kartą rašė jis. - Pasipasakosi, aš mielai išklausysiu.“
Tačiau aš nelaimingai išgyvenusį vieną meilę rasdavau tūkstantį priežasčių atsisakyti.
Kilstelėjau akis, o prieš jas šmėžavo būtent to restorano durys ir svajingai mojo man - „užeik, nagi, užeik, nieko neprarasi“. Šiek tiek sudvejojusi ir mintyse sau sakydama, kad jaunuolis, šiandien, tikėtina, nedirbs, užėjau. Prisėdau prie stalelio ir pradėjau atsargiai dairytis.
„Kvaile, tu“, pagalvojo mano viena dalis, „kad tu net nežinai kaip jis atrodo“. „Užtai žinai, jo vardą“ greitai apramino racionalusis mano protas. Na ir taip man bekovojant su savimi, priėjo Jis. Jaunuolis gražiomis rudomis akimis, kurio liemenės skverne prieš akis šmėžavo būtent Tas vardas.
- Laba diena - mandagiai pasisveikino ir atvertė meniu.
- Mmm, aš gal tik sulčių - sumykiau.
- Pasiūlyčiau braškių sulčių - išdidžiai išpyškino ir netrukus pasiūlė ledų, juk diena buvo išties karšta.
Stebėjau jo akis, rankas, lūpų judesius, o mintys man vis sakė: „pasakyk, kad čia tu, pasakyk“. Bet aš tik šypsojausi, kaip kokia penkiametė ir pasakiau:
- Gerai, tinka, ačiū.
Jis nuėjo,o po kelių minučių atnešė mano sultis ir ledus, ir kol juos valgiau, paslapčiomis mane stebėjo. Jaučiau tai. Tada priėjo pakalbinti, mandagiai paklausė ar man viskas gerai, nieko netrūksta. Paprašiau sąskaitos. Tačiau, kai ją gavau, tai buvo tik lapelis su užrašu: „Smagu, kad visgi atėjai, kitas pasimatymas būtų puikūs arbatpinigiai“. Sudaužytai mano širdžiai tai buvo patys mieliausi žodžiai.
Mandagiai atsisveikinau ir išėjau. Ėjau pakelta galva, niūniuodama kažkokią mielą melodiją. Tai buvo pirmas kartas iš daugybės dienų, kai aš galvojau ne apie buvusį, o apie kažką kitą. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet buvo kažkas tokio, kas pripylė į duobes asfalto ir eiti pasidarė kur kas lengviau.
Mes susitikome dar kartą, po keleto savaičių. Sėdėjome ant suolelio ąžuolyne ir be paliovos pliurpėme. Tiksliau aš pliurpiau (nes pliurpti - mano prigimtis), o jis klausė. Skaičiavome vieno medžio lapus, paskui pametėme skaičių ir nusprendėme pratęsti kitą kartą. Tada dar nebuvau tikra, ar tas kartas bus, bet jis buvo. Buvo šimtai minučių juoko ir gerų emocijų. Po šešerių metų, mes įteisinome savo santykius ir atšokome vestuves.
Dabar aš gerai žinau, kad meilė ateina netikėtai, kai tau labiausiai jos reikia. Patyliukais atitipena į širdį, paglosto, sušildo, pavaišina braškėmis, o pasaulį nudažo įvairiausiomis spalvomis, kaip lapai rudenį šiugždena po kojomis ir nuolat kutendama į ausį kartoja - „Myliu“.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
