Iš šalies Marija atrodo lyg pilka pelytė: apsirengusi pūkine striuke, apsivijusi didele skara. Tačiau, kai mergina atsisegė striukę ir išsiėmusi segtuką paleido ilgus plaukus... Po to įvykiai klostėsi lyg filme: barmenui išbėgo pilamas alus, padavėjas su padėklu pamiršo, kur eina, o dėdulė, sėdintis prie gretimo stalelio, atsikvošėjo tik po to, kai jo palydovė stuktelėjo jam ranka į šonkaulius.
– Ir kaip su tokiomis grožybėmis sekasi gyventi? - paklausė jos kp.ru žurnalistė.
– Įvairiai (juokiasi). Kartais atrodo, kad jei turėčiau tris rankas, į mane mažiau kreiptų dėmesį. Juolab, kad dėl didelių krūtų iškyla ir rimtų problemų. Pavyzdžiui, ultragarsu neįmanoma tirti mano organizmo. Neseniai buvo apėmęs nežmoniškas skausmai, o nustatyti diagnozės nepavyko!
Kita problema – liemenėlės pirkimas. Maskvoje yra tik viena specializuota parduotuvė, kurioje galima įsigyti įvairiausių dydžių apatinio trikotažo. Tiek to, aš – išskirtinė moteris, tokių reikia paieškoti, todėl pirkdama apatinį trikotažą nebegalvoju: patinka ar nepatinka. Atsirado tinkamas dydis ir gerai. Tačiau liūdna, kad nėra platesnio apatinio trikotažo asortimento moterims, nešiojančioms didesnio nei įprasta dydžio liemenėles.
Norėčiau tapti vienos anglų apatinio trikotažo fabriko veidu ir, savaime aišku, biustu. Jie vieninteliai, kurie siuva didelio dydžio apatinius, su kuriais nėra gėda pasirodyti vyrui. Be to, jie labai patogūs. O šiaip aš vaikštau be liemenėlės, tik su krūtinę prilaikančiais marškinėliais.
– Ir dažnai štai taip, jums pasirodžius, padavėjams krenta peiliai ir šakutės?
– Mano draugai juokaudami sako, kad gatvėje man reiktų filmuoti praeivių reakciją. Kada nors tai pamėginsiu padaryti (juokiasi).
Dar juokingai skamba tai, kad jeigu auskaras netikėtai atsisegs, jis niekada nepasimes, nes nukris tarp krūtų. Iš kino teatro neretai grįžtu su maisto atsargomis, mat iš rankų išsprūdę spragėsiai taip pat nukrenta į iškirptę.
– Kokios žmonių reakcijos sulaukiate, kai važiuojate visuomeniniu transportu?
– Piko valandomis važinėju tik automobiliu, nes erzina į mane spoksantys žmonės. Apskritai, stengiuosi, kad minioje manęs niekas nepastebėtų. Apsirengiu kukliai, nesidažau. Biustą slepiu po laisvo stiliaus drabužiais.
– O vasarą?
– Šią vasarą dėl savo biusto isteriškai verkiau tris kartus. Po to nusprendžiau nusipirkti mašiną. Pamatę gatvėje aiktelėdavo, sušvilpdavo, net mėgindavo grabaliotis. Pavyzdžiui, stovėjau parduotuvėje eilėje, o prieš mane stovintis vyras ėmė ir staiga „netyčia“ prisispaudė. Ir nė kiek nesutriko, kai mėginau kažką pasakyti! Pasimokiau iš to. Nuolat pasiimdavau su savimi smeigtuką. Jei tik koks prielipa imdavo kabinėtis, bakstelėdavau adatėle į šlaunį. Nė vienas nesupyko, nes suprato už ką.
Gastarbaiteriai (svetimšaliai darbininkai. – Red.) – tai atskira tema. Vakarais aš negaliu namo grįžti viena. Baisu! Net taksi baisu išsikviesti. Prasideda: duok pačiupinėti, už dyką nuvešiu, o koks tavo telefono numeris? Todėl paprastai važiuoju įsisupusi į didžiulį šaliką, panašų į parandžą. Mane neretai palaiko musulmone.
– Su vyrų reakcija viskas aišku. Tačiau dabar jūs sukiojatės šou verslo pasaulyje. Su adatomis čia juk nesibadote.
– Taip, dabar dažnai dalyvauju oficialiuose renginiuose, ieškau savo vietos šou versle. Organizatoriams iš anksto pasakau: būsiu su apsauga. Tai profesionalūs vyrukai. Jie visada stovi šalia ir grėsmingai tyli. Net iki tualeto su jais einu. Taip dalis prielipų ir atsisijojo.
Naujųjų metų išvakarėse skambino iš agentūrų, rengusių vakarėlius turtuoliams, ir siūlė važiuoti į Kuršavelį. Žinodami mano principus, iš karto pasakė: „Gyvensite atskirai, tik eskortas.“ Bet aš negaliu būti šunelis ant pavadėlio ir aikčioti: „Oi, koks tu puikus, koks tu nuostabus ir nepakartojamas.“ Tai ne man. Tikėtina, kita mano vietoje būtų investavusi į tokią dovanėlę efektyviau. Tačiau aš laikausi nuostatos, kad taip elgtis vien iš išskaičiavimo – nesąžininga ir nepadoru.
– Мarija, savo 25-ojo gimtadienio išvakarėse paprašėte prodiuserio, kad tą vakarą jus užverstų darbais. Kodėl? Nemėgstate švęsti gimtadienio?
– Ne, nemėgstu. Gimiau Maskvoje, tačiau mano vaikystė prabėgo Kryme. Tais laikais „maskolių“ Ukrainoje labai nekentė. Mūsų namai buvo uždari pašaliniams, vaikystėje neturėjau švenčių ir dabar nemoku švęsti gimimo dienų. Užtat darbas ne tik padeda išblaškyti liūdnas mintis, bet ir suteikia džiaugsmo.
– Jūs esate išsiskyrusi. Santuoka truko neilgai. Kaip vyras galėjo palikti tokią moterį?
– Gaila, bet didelis biustas nėra bilietas į laimingą santuoką. Aš susidūriau su tipiška moterų problema: vyras gėrė ir mušė. Išsigandau, kai realiai pajutau, kad vieną kartą jis gali mane paprasčiausiai užmušti.
– Tai buvo pavydas?
– Taip. Kai pirmą kartą sudavė, pasimečiau. Kai taip nutiko antrą kartą, kai pajutau, ką tai reiškia, pabėgau pas mamą.
Tenka pripažinti, kad paskubėjau kurti šeimą. Tai įvyko po krizės, kai praradau rimtą darbą. Reikėjo kažkaip pragyventi. Tada įsidarbinau vieno televizijos kanalo transliuojamame realybės šou: organizavau filmavimus elito vakarėliuose. Ten į mane dėmesį atkreipė vieno bulvarinio laikraščio žurnalistas. Po to paskambino ir pasakė: „Straipsnis apie jus išeis bet kuriuo atveju, jei norite, atvažiuokite ir duokite interviu, o jei nenorite, mes surinksime medžiagą iš interneto, o jus jau nufilmavome slapta kamera.“ Aš daviau interviu. Galvojau, kad nuvažiuosiu vakare, o suspėjau per pietų pertrauką. Toks mano savarankiškumas vyrą išvedė iš pusiausvyros. Jam rūpėjo ne tai, kad aš apskritai daviau interviu, bet tai, kad nuėjau per pietus nepranešusi jam, kur būsiu nuo antros iki trečios valandos. Dėl to jis sužvėrėjo.
Jau po mėnesio mano nuotrauka pasirodė pirmajame laikraščio puslapyje. Vos spėjau susirasti naują darbą, kai viršininkas, padėjęs laikraštį ant stalo, pasakė: „Nėra čia ko krūtimis kratytis.“
Paskui supratau, kad darbas biure atima iš manęs labai daug mano brangaus laiko, nes dažnai dirbdavau viršvalandžius. Todėl aš išėjau iš darbo. Paskui buvę kolegos iš televizijos pasiūlė vesti vakarėlius. Nuo to viskas ir prasidėjo...
– Kaip didžiausio biusto savininkė užsidirba pragyvenimui?
– Maskvoje jaunai gražiai moteriai, neturinčiai vaikų, bet turinčiai gyvenamąjį plotą, pragyvenimui užtenka kelių kapeikų. Aš kol kas nesiplėšau dėl pinigų, tik ieškau savo pašaukimo. Šiuo metu vedu vakarėlius klubuose, darbo kolektyvuose, kai kuriuos labdaros renginius. Dažnai mane kviečia į vestuves, tačiau atsisakau: kam gadinti nuotaiką nuotakai? Juk ji turi būti pokylio žvaigždė.
– Tikriausiai striptizo klubai jus užvertė darbo pasiūlymais?
– Netrūksta ir tokių pasiūlymų, bet mane domina tik burleskos žanras. Juk tai šiuolaikinio striptizo „proprosenelė“. Tai neperžengia padorumo ribų: kostiumai, plunksnos, daugiasluoksniai sijonai, kojinės su nėriniais ir kaspinėliais.
– Ar sulaukiate kokių nors keistų pasiūlymų?
– Dažnai mane kviečiasi vaidinti Snieguolę per Nnaujųjų metų vaikų vakarėlius.
– Мarija, o kaip jūs palaikote gerą formą?
– Po skyrybų sulieknėjau 30 kilogramų. Į sporto salę užsuku labai retai ir tai tik anksti ryte.
– O kaip jūs miegate?
– Visada miegu tik ant pilvo. Kalbos, kad turint didelę krūtinę negalima miegoti ant pilvo, yra tik mitas.
Parengė Sniegė Pilypienė
