Vilnietis teisininkas J. Musteikis, be didžėjaus veiklos, tėvų įmonėje vykdo įvairius verslo projektus.
Ekonomistė ir verslo vadybininkė J. Fedotova praeityje dirbo Minske tėvų įkurtoje bendrovėje, tačiau prieš aštuonerius metus ištekėjusi už lietuvio ji iš esmės pakeitė savo gyvenimą.
Sutuoktiniai prieš 5 metus stojo prie didžėjų pulto. Dabar jie – vieni garsiausių Lietuvos klubinės muzikos vakarų vedėjų. Ar šeimų versle įgyta patirtis praverčia pramogų pasaulyje?
Justas: Didžėjus – ne menininkas, o verslininkas. Jei nori pasiekti rezultatų, turi būti vadybininkas, rinkodaros specialistas, tik po to didžėjus.
Julija: Sukūręs kokį nors produktą turi jį pelningai parduoti. Tokios pat verslo taisyklės galioja ir rengiant vakarėlius. Skaičiuojame, apsimokės ar ne. Be to, reikia geros nuojautos.
Justas: Didžėjų verslas labai rizikingas. Sunku numatyti, kiek žmonių ateis į klubą. Netgi nuo orų sąlygų priklauso, ar tą vakarą klubas bus apytuštis, ar sausakimšas.
Julija: Šis verslas toks nenuspėjamas, kad gali pakviesti atlikėją iš užsienio ir išleisti daug pinigų renginio reklamai, bet ateis mažai žmonių.
O gali nereklamuoti, bet salė bus pilnutėlė. Čia kaip rusiška ruletė.
– Kodėl ėmėtės tokio verslo?
Justas: Man gera, kai užsiimu tuo, kas patinka. Prie pulto pailsiu.
Šią veiklą esame išplėtoję iki tokio lygmens, kad, palyginti su Lietuvos atlyginimų vidurkiu, gauname neprastą atlygį. Kodėl tuo nesimėgauti?
Julija: Šį darbą dirbame penktadieniais, šeštadieniais – naktimis. Justui didžėjavimas – antras darbas ir pomėgis, man – pagrindinis. Man labai patinka ši veikla, nes ji dinamiška, kupina kūrybos. Tenka daug bendrauti, pasisemiu gerų emocijų.
Žinome, kad jeigu gerai dirbsime, sulauksime daugiau lankytojų. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir klubinės muzikos versle yra didelė konkurencija.
Jei nepalaikytume savo profesionalumo, po pusmečio mus pamirštų, todėl renkamės naujus kūrinius, rengiame įdomius projektus.
Pavyzdžiui, kartu su dainininke Karina Krysko-Skambine prieš pusę metų įrašėme hauso stiliaus kūrinius. Dabar madinga klubuose atlikėjams keisti savo įvaizdį, muzikos stilių.
– Ar prieš tapdami didžėjais mėgote siausti vakarėliuose?
Justas: Nebuvome vakarėlių liūtai. Ir dabar, jeigu negrotume, kažin ar eitume į klubus.
Julija: Einame į tuos vakarėlius, kuriuose galime pasilinksminti ir mums už tai sumoka. (Juokiasi.)
Patys rengiame tiek daug vakarėlių, kad beveik visada sėdime ant lagaminų, todėl eiti kur nors papildomai pašokti nesinori.
Laisvą savaitgalį miela praleisti namuose su vyru ir šunimi. Tuomet užkuriame židinį, ruošiame valgį, per televizorių žiūrime komedijas.
– Lietuvoje daugiau didžėjaujančių šeimų nėra. Ar toks neįprastas darbas nekenkia jūsų santykiams?
Julija: Net pasauliniu mastu yra labai mažai didžėjų porų, kurias sudarytų vyras ir žmona. Mums paprasta dirbti kartu, nes turime vieną tikslą.
Justas: Būna ir sunku, neslėpsiu.
Julija: Kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaiko geresnių ir blogesnių bangų. (Juokiasi.) Tačiau kai susituokėme, beveik visur einame kartu.
Jeigu tik vyras dirbtų didžėjumi, vis vien eičiau iš paskos. Nesėdėčiau namuose, nes nemėgstu vienatvės.
– Ar po dešimtmečio jums dar bus įdomu sukti plokšteles?
Julija: Didžiosios Britanijos didžėjai Sasha (43 m.), Dave Seaman (44 m.), amžių slepianti, tačiau jau 22 metus plokšteles sukanti Jo Mills – vieni populiariausių ne tik savo šalyje. Amžius jiems nėra kliūtis stovėti prie pulto.
Tik buvusioje Sovietų Sąjungoje vyravo stereotipai, kurių žmonės laikėsi: jei tau dvidešimt metų, turi ištekėti, jei dvidešimt penkeri – pagimdyti.
Jeigu neištekėjai ir neturi vaikų, o tau jau trisdešimt – sėdėk namie ir niekur neik. O jei sukako penkiasdešimt, ar dar gali rūpėti vakarėlis? (Juokiasi.)
Prieš keletą metų lankėmės Ibisoje (Ispanija). Viename klube likau nustebinta, kaip įvairaus amžiaus žmonės moka atsipalaiduoti.
Jie nesuvaržyti stereotipų, todėl vakarėliuose linksminosi iš širdies. Klubo lankytojų amžius buvo nuo šešiolikos iki kokių penkiasdešimt penkerių metų.
Justas: Jeigu žmogui smagu, jis ir eina į klubą, nežiūri į pasą. O Lietuvoje, nors ir norėtų eiti į klubą, bet save varžo: „Man jau per penkiasdešimt, ką kiti lankytojai pamanys?”
Julija: Netrukus su Justu suksime plokšteles viename Londono klube. Į vakarėlį atvyks mano giminaičiai – 47-erių teta su 50-mečiu vyru. Jiems nekilo klausimų, ar jų amžiaus žmonės gali šokti pagal hauso muziką.
– Ar po triukšmingų vakarėlių lengva grįžti į dienos ritmą?
Justas: Niekada neišsimiegu, o pirmadienį prasideda nauja darbo savaitė. Bet kai kuriuos reikalus galiu sutvarkyti gulėdamas lovoje ir naudodamasis išmaniuoju telefonu.
Daugeliui būtų sunku dėl tokio gyvenimo būdo, nes ne kiekvienas darbdavys pateisintų laisvą darbo stilių.
Juk ir kai kurie darbdaviai iš tos pačios buvusios sovietinės terpės, neturintys lankstumo. Kadangi dirbu tėvų įmonėje, jie mane supranta.
– Daugeliui merginų būtų sunku palikti aprūpintą gyvenimą ir savo šalį, o jūs pasiryžote.
Julija: Gimiau ir užaugau Minske. Būdama septyniolikos metų pradėjau dirbti tėvų įmonėje, gaminančioje automobilių dalis, sekretore. O netrukus tapau ir dešiniąja tėvo ranka.
Tačiau per atostogas 2002 metų liepą Palangoje susipažinau su Justu. Jis mane užkalbino klube. Po vakarėlio Justas pakvietė pasivaikščioti prie jūros.
Per kelias dienas susidraugavome ir jis mane nusivežė į Vilnių supažindinti su tėvais. Pustrečių metų važinėjome vienas pas kitą. Susituokėme 2004-ųjų gruodžio 31-ąją Vilniuje.
Minske palikau butą, darbą, tėvus, draugus. Atverčiau naują gyvenimo puslapį Lietuvoje ir nė kiek nesigailiu.
Prieš ketverius metus pakviečiau savo tėvus į vakarėlį, kuriame grojome su vyru. Tėvelis labai džiaugėsi manimi – jam buvo malonu, kad kitoje šalyje pasiekiau tai, ko norėjau: susikūriau savo vardą.
2010-aisiais netekau tėčio. Po jo mirties su mama nusprendėme parduoti šeimos verslą, nes jai vienai būtų buvę per sunku tvarkytis.
Esu vienturtė. Aš juk nebūčiau visko palikusi ir grįžusi.
Mama išėjo į užtarnautą poilsį. Baltarusijoje moterims, sulaukusioms 55 metų, mokama pensija. Iš išvaizdos mano mama nepanaši į pensininkę.
Daug metų dirbusi savo versle, dabar ji gali pasirūpinti savo sveikata, grožiu ir smagiai leisti laiką.
Minske gyvena nemažai turtingų žmonių. Savaitgaliais į Vilnių apsipirkti suvažiuoja kone pusė Minsko. Jie padeda atsigauti Lietuvos ekonomikai.
– Jūsų mama nesiskundžia menka pensija?
Julija: Jeigu mama gyventų tik iš pensijos, siekiančios apie 383 litus, jai būtų sudėtinga. Juk ir Lietuvoje pensininkams sunku.
Tačiau ji daug metų kūrė šeimos verslą ir sukaupė santaupų. Be to, dabar nuomoja komercines patalpas, butus, todėl turi iš ko gyventi.
– Dažnai grįžtate į gimtinę?
– Pusmetį nebuvau. Dažniau mama mane aplanko. Kai nuvykstu į Minską, sutvarkau reikalus ir grįžtu, nes nėra laiko ilgiau pabūti gimtinėje – suplanuota daug vakarėlių!
Aštuoneri metai Vilniuje – netrumpas laikotarpis. Lietuva jau tapo mano namais.
Neseniai gavau laišką iš Lietuvos Prezidentūros – prezidentė pasirašė dekretą, suteikiantį man Lietuvos pilietybę. Atsisakysiu Baltarusijos pilietybės ir duosiu priesaiką Lietuvos valstybei.
Savo ateitį sieju su Lietuva, nes vyras nesusiruošė išvykti į Baltarusiją.
Justas: Galėčiau gyventi ir Kirgizijoje, jeigu būtų sąlygos panaudoti savo gabumus ir užsidirbti pinigų.
Julija: Prieš vestuves Justui siūliau įsikurti Baltarusijoje. Minske senokai negyvenau su tėvais, miesto centre turėjau erdvų butą.
Tačiau Justas nesutiko įsikurti Minske, nes studijavo Vilniaus universitete ir tuo metu jam buvo pasiūlytas teisininko darbas Seime.
Susituokę Vilniuje įsikūrėme pas Justo tėvus. Atvykusi čia jaučiausi taip, lyg gyvenimą tektų pradėti iš naujo.
Dabar tvirtai stovime ant kojų – dirbame mėgstamą darbą, neseniai įsikūrėme name užmiestyje.