Jis stengiasi duoti mergaitei meilės už du – už save ir už motiną.
Tačiau augindamas mažametę V. Kairys susiduria su daugybe problemų. Daugiausia rūpesčių kelia naujo gyvenamojo būsto paieškos.
Į nuomojamą butą, kuriame tėvas su dukterimi gyvena, artimiausiu metu grįžta šeimininkai, o socialinio būsto neįgalus kaunietis nesulaukia aštuonerius metus.
Pats užaugo be motinos meilės
Ne pagal metus savarankiška pirmą klasę šiemet baigusi mergaitė – didžiausias V. Kairio rūpestis ir ramstis.
Jie labai artimi ne tik emociškai, nes daug ir atvirai bendrauja. Tėvas su dukterimi eina pasivaikščioti, daug kalbasi ir skaito.
Dar iki mokyklos mergaitė mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Būdama vos šešerių metų mergaitė žinojo pasaulio valstybių sostines, prezidentus, žinomus žmones.
„Stengiuosi, kad mergaitė būtų išsilavinusi ir apgaubta dėmesiu bei šiluma ne mažiau nei kiti vaikai.
Tėvas mane taip pat užaugino vienas, nes motina mirė, kai neturėjau nė dvejų metų. Žinau, ką reiškia augti nepilnoje šeimoje“, – sakė V. Kairys.
Vienas kitam talkina buityje
Vienas kitam tėvas ir duktė reikalingi ir dėl paprastų buitinių reikmių.
„Buitimi rūpinamės abu. Aš ruošiu maistą, nes kol kas ji moka tik pasišildyti tai, kas pagaminta. Kiek galiu, tvarkau namus. Viltė prireikus nubėga į parduotuvę parnešti maisto ar kitų prekių. Ji dažnai išplauna grindis ir išsiurbia dulkes, iš skalbyklės išima ir išdžiausto skalbinius, išneša šiukšles. Man šiuos darbus atlikti sunkoka“, – neslėpė vyras.
Dukra padeda tėvui laiptais užkelti jo neįgaliojo vežimėlį. Kol mergaitė neturėjo jėgų to padaryti, V.Kairiui pagalbos tekdavo prašyti svetimų žmonių.
Šiuo metu tėvas ir duktė priversti pragyventi iš 950 litų. Dalį šių pinigų tenka pakloti už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus. Todėl šeima priversta taupyti kiekvieną centą.
Kad augančiai mergaitei nieko netrūktų, vyras neseniai pradėjo mokytis amato – pynimo iš vytelių. Kai gerai išmoks pinti krepšius, padėklus, lėkštes ir kitus daiktus, mėgins tuo verstis. Pintus rankdarbius vertina ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, skandinavai.
Pirmasis didesnis V. Kairio pirkinys bus dukrai skirtas dviratis.
Stebėjo mergaitės gimimą
Vyras su šypsena prisimena akimirką, kai pirmąkart išvydo dukters veidą ir išgirdo jos balsą.
„Mačiau, kaip gimė mano duktė, nes dalyvavau gimdyme. Jai ir Viltės vardą parinkome, kad būtų dėl ko gyventi ir stengtis“, – sakė V.Kairys. Jis prisipažino, jog jo gyvenime būta ir kritinių dienų.
Kartą neįgalus vyras net mėgino pasitraukti iš gyvenimo, tačiau jam nepavyko. Vėliau dėl šio sumanymo jis labai gailėjosi ir prisiekė sau niekada nepalikti mylimos dukters.
Imtis kraštutinių priemonių vežimėlyje sėdintį vyrą paskatino nesutarimai šeimoje. Nors po dukters gimimo keletą metų šeima gražiai gyveno, po kurio laiko laimė nuo jų nusisuko.
„Žmona pamėgo svaigalus, laisvą gyvenimo būdą, dažnai negrįždavo į namus.
Gyvenome name su daliniais patogumais. Turinčiam negalią man vienam buvo pernelyg sunku auginti mažą vaiką ir rūpintis ūkiu. Juk negalėjau parsinešti nei malkų, nei vandens“, – pasakojo kaunietis.
Išsiskyrė po ilgų abejonių
Pernai pavasarį vyras nusprendė, kad ilgiau tokio gyvenimo nepakęs, ir su dukterimi išsikraustė gyventi atskirai nuo girtuokliaujančios žmonos.
Jie išsinuomojo dviejų kambarių butą viename daugiabučių. Butas yra pirmame aukšte, todėl neįgalus vyras, nors ir sunkiai, tačiau gali išeiti į lauką.
Praėjusią žiemą V. Kairys ryžosi skirtis su žmona. Ilgą laiką vyras apie tai bijojo net pagalvoti.
„Baiminausi, kad teismas nuspręs vaiką palikti su motina, o ne atiduoti neįgaliam vežimėlyje sėdinčiam tėvui, kuriam nustatytas vos 20 proc. darbingumas. Tačiau dabar neatsidžiaugiu, kad teismo sprendimas buvo palankus man“, – pasakojo V.Kairys.
Įstatymas: vyras nėra vienišas
Vyras prisipažino, jog skirtis skubėjo ir dar dėl vienos priežasties – jis troško pagreitinti sprendimus dėl gyvenamojo būsto.
„Kol buvau neišsiskyręs, valdininkai man aiškino, jog man be eilės negali skirti socialinio būsto, nes esu ne vienišas. Kai išsiskyriau, būsto pirmumo teise jie man vis tiek neskiria.
Pasirodo, pagal įstatymus nesu vienišas, nes turiu dukterį“, – pasakojo beveik aštuonerius metus socialinio būsto laukiantis vyras.
Jei nebus skirtas gyvenamasis plotas, V.Kairys su dukterimi vėl ieškos buto, kurį galėtų išsinuomoti.
Vyras tikino, jog jam svarbu, kad butas būtų pirmame aukšte, netoli būtų mokykla, parduotuvė. Rasti tokį būstą būtų nesunku, jei V.Kairys neturėtų negalios.
„Jūs pabandykite paskambinti ir pasakyti, kad nevaikštote, gyvenate su mažamete dukrele, ir tuoj pat išgirsite neigiamą atsakymą. Žmonės tokių nuomininkų vengia“, – sakė vienišas tėvas.
Vyro teigimu, kuriam laikui jį priimtų giminės, tačiau nė vieni iš jų negyvena pirmame aukšte.
Traumą patyrė pjaudamas medį
Šviesius gyvenimo planus kūrusiam V. Kairiui likimas sunkų išbandymą atsiuntė pačiame jėgų žydėjime – vyrui buvo 34 metai. Tuo metu V. Kairio gyvenimo draugė Daiva, vėliau tapusi jo žmona, laukėsi jųdviejų kūdikio.
Pora planavo kurti bendrą gyvenimą, svajojo apie didelę šeimą ir namą.
Pagrindinis V.Kairio darbas buvo statybose, jis vadovavo statybininkų brigadai. Savaitgaliais, kad papildomai užsidirbtų, genėdavo ir pjaudavo medžius. Turėjo elektrinį pjūklą, todėl keletą valandų pasidarbavęs gaudavo kelis šimtus litų.
Lemtingą dieną vyras turėjo nupjauti medį, kuris kėlė grėsmę namo stogui. 8 metrų aukštyje V.Kairį kliudė medžio šaka. Vyras neišsilaikė ir nukrito į išbetonuotą šuns voljerą.
Kaunietis ligi šiol negali pamiršti visą jo kūną pervėrusio skausmo.
Skaudėjo taip smarkiai, lyg ant nugaros kas nors būtų uždegęs didelį laužą.
Paskui jis prarado sąmonę, ją atgavo tik po 10 dienų.
Kauno klinikose vyras sužinojo apie daugybinius kūno sužalojimus: jam lūžo 5 stuburo slanksteliai, beveik pusė šonkaulių, dešinė ranka ir kairė koja, buvo pažeisti vidaus organai. Kurį laiką jis balansavo tarp gyvybės ir mirties.
V. Kairys nepamirš akimirkos, kai į palatą įėjusi medikė ištarė, kad jis turi susitaikyti su mintimi, jog niekada negalės vaikščioti ir net sunkiai judės.
Iš pradžių vyras išties negalėjo visiškai pajudėti, paskui ėmė valdyti rankas, judinti galvą. Patekęs į reabilitaciją dėjo visas pastangas, kad nebūtų prikaustytas prie lovos.
Nuo vaikystės ištreniruotas kūnas (vyras yra žaidęs krepšinį ir lankęs jojimą) atsigavo. Keturis mėnesius ligoninėje praleidęs V. Kairys neliko gulėti lovoje. Jis gali sėdėti, ropoti ir šliaužioti, valdyti neįgaliojo vežimėlį.
Laura Stankevičienė, Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėja:
„Kauniečio V.Kairio situacija puikiai žinoma. Prieš aštuonerius metus į eilę gauti socialinį gyvenamąjį būstą buvo įtraukta jo žmona, vėliau V.Kairys parašė prašymą savo vardu. Tačiau laukiančiųjų yra daugybė, todėl buto vyras negavo.
Dabar judėjimo negalią turintis vyras yra išsiskyręs ir pretenduoja gauti socialinį būstą ne eilės tvarka kaip vienišas asmuo. Bet pagal įstatymą jis nėra vienišas, nes augina dukterį. Ji – mažametė, tačiau įstatymas neapibrėžia šeimos nario amžiaus. Todėl įstatymiškai kaunietis nelaikomas vienišu.
Atsižvelgiant į išskirtinę V.Kairio padėtį, socialinis dviejų kambarių butas jam šią savaitę jau pasiūlytas. Tačiau ar jis bus suteiktas, priklausys nuo kelių procedūrų. Šis vyras – ne vienintelis judėjimo negalią turintis kaunietis, laukiantis gyvenamojo ploto. Prieš tai minėto buto turi atsisakyti tie, kurie būsto laukia ilgiau nei V.Kairys.
Jei taip įvyks, šių metų birželio 24 dieną Kauno savivaldybės tarybai teiksime siūlymą dėl socialinio būsto suteikimo V.Kairiui.
Jei ji patvirtins, vyras su dukterimi įsikurs dviejų kambarių bute, kuris įrengtas pirmame aukšte, name yra galimybė įrengti įvažą neįgaliojo vežimėliui, netoliese yra mokykla.
Šiuo metu socialinio būsto laukia 3 676 kauniečiai. Iš jų – 481 neįgalieji ar šeimos, kuriose yra neįgalus asmuo. Judėjimo negalią turintys vieniši asmenys yra 5. Tačiau padėtis nuolat keičiasi, nes nelaimės gali įvykti bet kada.
Tinkamų išnuomoti laisvų būstų dabar turime 54. Dar 164 butai laukia remonto, 83 butai – pakeliui į privatizavimą.“
