Džeinė ir Evanas, ketvirtą dešimtį einanti pora, atėjo pas mane su gerai žinoma problema. Džeinė ką tik buvo gavusi naują darbą; ji šiek tiek priaugo svorio ir dirbo tikrai sunkiai. Visą savo laiką ir energiją – ir, galima sakyti, visą lytinį potraukį – ji išeikvodavo stengdamasi sudaryti gerą įspūdį darbe. Ji tiesiog nebenorėjo santykiauti.
Jos vyras buvo labai sutrikęs, nes kai prieš metus jis taip pat gavo naują ir daug jėgų reikalaujantį darbą, sekso jam norėdavosi dažniau nei įprastai.
Vis dėlto, kai Evanui pavykdavo Džeinę sujaudinti, ji mėgaudavosi seksu ir sugebėdavo pasiekti orgazmą. Tiesiog jai niekuomet nesinorėdavo pradėti. Tai dažniausias mano kabinete besilankančių dirbančių moterų skundas.
Viskas, regisi, ganėtinai nekalta: „Brangusis, aš be galo pavargusi. Neturėjau laiko nė pavalgyti, šiandien labai sunkiai dirbau, gal ir būtų malonu kurį laiką pasiglamonėti lovoje, bet labiau už viską tiesiog norėčiau pavalgyti, pažiūrėti televizorių ir eiti miegoti. Ar tu nieko prieš?“
Vyras galbūt ir neprieštaraus, bet giliai širdyje viršų paims evoliuciškai senos smegenų jungtys. Atminkite, jis tikrąja to žodžio prasme galvoja apie seksą kiekvieną minutę. Jei žmona nebenori sekso, tai jam gali tapti užuomina apie blėstantį jo patrauklumą, o gal ir kitą vyrą. Kitais žodžiais tariant, tai jam ženklina meilės saulėlydį.
Evanas spaudė žmoną drauge su juo apsilankyti pas mane poros konsultacijos, nes jis buvo įsitikinęs, kad Džeinė jo nebemyli arba, dar blogiau, turi romaną su kitu. Kai jiems išaiškinau vyro ir moters smegenų skirtumus, Džeinė suvokė, kad Evano smegenys iki tol jos neįsisąmonintu būdu sureagavo į jos nenorą lytiškai santykiauti. Savo seksualinio patrauklumo jai sumažėjimą jo smegenys interpretavo taip: „Ji manęs nebemyli.“ Džeinė ėmė labiau atjausti savo vyro seksualinius poreikius.
Labai panašiai atsitinka su moters požiūriu į verbalinę komunikaciją. Jei partneris liaujasi jai pasakojęs savo dienos įvykius ar emocionaliai reagavęs į jos pasakojimus, ji nusprendžia, kad jis ją ignoruoja, kad ji padarė ką nors negero arba kad jis jos tiesiog nebemyli.
Ją apima paniška baimė netekti partnerio. Jai gali netgi kilti mintis, kad jos vyras turi meilužę. Taigi, kalbant apie Džeinę, ji tiesiog būdavo pavargusi ir nesijausdavo patraukli, o Evano mintis užvaldė įsitikinimas, kad žmona liovėsi jį mylėjusi. Biologinė jo smegenų tikrovė jį skatino ieškoti kito vyro egzistavimo įrodymų, taigi jis tapo pavydus, o jo elgesys – savininkiškas.
Jei ji su juo nebesimyli, vadinasi, tikriausiai tai daro su kuo nors kitu. Bent jau jis pats tik tokiu atveju vengtų lytinių santykių su žmona.
Visa tai išgirdusi, Džeinė Evanui prisipažino tik dabar supratusi, kad seksas vyrui toks pat svarbus kaip ir bendravimas moteriai, ir nusijuokė išgirdusi jo repliką: „Puiku. Vadinasi, mums reikia daugiau vyriško bendravimo.“
Evanas suvokė, kad Džeinei reikia daugiau laiko „apšilti“, o Džeinė suprato, kad Evanui reikia įrodymų, jog jis tebėra mylimas. Taigi jie ėmė praktikuoti daugiau „vyriško bendravimo“. Viena lėmė kita ir Džeinė tapo nėščia. Jos tikrovės laukė naujas pokytis, o sekso – deja, Evanai, – laukė kritimas į prioritetų skalės apačią. Jos tikrovę vis labiau ėmė valdyti mamos smegenys.
O kaip veikia mamos smegenys, skaitykite knygoje „Moters smegenys“.