„Iš tikrųjų vaikas visai neserga, tiesiog motina tokiu būdu manipuliuoja vyro jausmais, kad jis nepaliktų šeimos. Kaip sakoma, kare visos priemonės geros. Kai tėvas lieka šeimoje, vaikai iš karto atkunta, tampa linksmi, žaidžia, o motina nepraleidžia progos pabrėžti, kad štai, matai, tu sugrįžai ir vaikai sveiki, nes jie labai tave myli ir taip toliau“, - sakė psichologė Olga Aliochina.
O kas toliau? Anot psichologės, jei vis dėlto vyras lieka šeimoje, vadinasi, pats dvejojo, susipainiojo, iš tikrųjų ir nesiruošė išeiti arba norėjo tik pagąsdinti žmoną. Bet gali būti ir kitaip. Vyras pasilieka šeimoje vien iš gailesčio vaikui. Kitaip tariant, jis buvo pagrindinė priežastis, tuo metu patogi abiems pusėms.
„Paprastai praeina nedaug laiko ir sutuoktiniai ima gailėtis, kad nenutraukė santykių anksčiau. Nes neišgelbėja ir atžalos. Priešingai – žmona ir vyras ilgainiui pradeda nekęsti vienas kito. Ir vėlgi labiausiai kenčia jų vaikai“, - sakė psichologė. Taigi, ar verta tada mėginti bet kokia kaina išsaugoti santykius, kurie vieną kartą vos neiširo, jei viena iš pusių nesiruošia keistis? Tada, kai vyras atkakliai ir toliau būna neištikimas, geria, o žmona taip pat atkakliai apsimeta, kad nieko nepastebi ir „dėl vaikų“ praranda ir orumą, ir savigarbą.
„Тodėl vertėtų susimąstyti, ar reikalingas toks aukojimasis ir savęs žeminimas? Ko vertas tokios moters vienintelis ir brangus gyvenimas? Ar iš tikrųjų tai aukojimasis dėl vaikų ar tik savęs apgaudinėjimas ir vien egoistiškas noras bet kokia kaina išlaikyti vyrą?“, - retoriškai klausė O. Aliochina.
Todėl specialistė įspėja, kad ilgainiui dėl susikaupusių nuoskaudų atsiranda gili depresija ir nuolatinis nepasitenkinimas. O santykiuose - kasdieniniai konfliktai ir skandalai.
„Paprastai moteris atleidžia ir buvusias nuoskaudas ir visus negatyvias emocijas susikaupusias per tą laiką po to, kai vyras grįžta. Bet būtent tai ir kankina pačius vaikus. Tikėtina, jei tada jiedu būtų išsiskyrę, kiekvienas iš jų gal jau būtų sukūrę naujus, sėkmingus santykius. O gal ir priešingai - pamėginę užmegzti naujus santykius, jie suprastų, kad negali vienas be kito, bet ne iš gailesčio vienas kitam. Kadangi ši savybė griauna asmenybę, kurios gailima ir tą, kuris gaili“, - sakė psichologė.
Anot specialistės, bet gali būti ir kitas variantas. Pavyzdžiui, vaikinas myli merginą, o ji ne. Jis – mielas, puikus ir turi tai, ko jai reikia, tačiau nemyli ir gana. Vis dėlto dėl kažkokių priežasčių ji palaiko santykius su juo. Tačiau, išskyrus nuolatinį susierzinimą, ji daugiau nieko jam nejaučia. „Taip pat daro didelę klaidą tie, kurie galvoja, kad pripras prie žmogaus, susigyvens ir viskas bus gerai. Taip nebūna. Jei žmogus nemyli žmogaus, ta meilė neatsiranda vėliau. Žinoma, būna išimčių. Bet labai retai Tai greičiau bus savęs prievartavimas, - patikino psichologė.
O. Aliochinos manymu, žmonės gana ilgai svarsto, ar verta pradėti tokius santykius, ar ne.
„Jie maždaug taip įsivaizduoja: partneris ar partnerė vaikščios paskui jo pavadėlį, gaudys kiekvieną jos žodį, judesį, pildys visus kaprizus. Aišku, gali būti dėkingas mylinčiam žmogui, tačiau be gailesčio kitų teigiamų jausmų neatsiras. Todėl nepasitenkinimą intymioje gyvenimo sferoje neretai mėgina kompensuoti nesantuokiniais artimais ryšiais. Nuolat skaudina ir įžeidinėja nemylimą žmogų, kol ilgainiui visa tai perauga į depresiją arba neapykantą. Todėl reikėtų nuspręsti: geriau iš karto nupjauti ir padaryti vieną katą skausmingai, nei kasdien atpjauti po gabalėlį. Nes labai žiauru ir neteisinga gadinti gyvenimą kitam žmogui. Jis vertas meilės ir reikėtų suteikti jam galimybę atrasti ją, tą kuri pasidalintų su jo laime“, - teigė psichologė.
Parengė Sniegė Pilypienė