Spalvingi dailininko personažai – vyrai ir moterys drobėse vaikšto į pasimatymus, mylisi, glaudžiasi, žiūri viena kryptimi, svajoja, draugauja. Kaip gyvenime.
Artūro ir Aros sodybą miškingoje sostinės vietoje, netoli Žaliųjų ežerų, lengva rasti. Ant dviaukščio geltono namo iš toli šviečia užrašas: „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu”.
Ši filosofinė mintis apibūdina visą A.Šlipavičiaus kūrybinį kelią. Jis tiki, kad grožis ir meilė išgelbės pasaulį. Prieš 26 metus Artūras su bendraminčiais įkūrė avangardinę muzikos grupę „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu” ir iki šiol sėkmingai koncertuoja.
Kūrybinių idėjų nestokojančio menininko sodybos kieme yra į ką paganyti akis. Čia yra visko: milžiniški tapybos kūriniai, humoristinės puošmenos, mėlynomis plytelėmis išklotas mažas baseinas, vazonuose raudonuojančios begonijos, didelis skruzdėlynas vidury kiemo, motociklas su lopšiu bei prašmatnus automobilis „Jaguar”.
Akis užkliūva už lauko terasoje stovinčių kėdžių, kurias Artūras Tėvo dienos proga ryškiaspalviais dažais išpuošė trims savo sūnums: Ąžuolui (23 m.), Perkūnui (14 m.) ir Vėjui (11 m.).
Ant kėdžių menininkas užrašė sūnų vardus ir dar priraitė sentimentalių minčių. Šalia sūnums dovanotųjų stovi kėdė, sukurta garsiam kompozitoriui Wolfgangui Amadeui Mozartui atminti. Ant tos kėdės niekas nesėda, nes tekstas įpareigojantis: „Atsisėsi, pavirsi Mocartu.”
Žmonai Artūras yra pagaminęs suoliuką „MamAra”.
Tapybos dirbtuvės įrengtos antrajame namo aukšte. Tačiau ir kieme yra keli užbaigti ir dar kuriami paveikslai. Didžiulės drobės kėlė nuostabą.
Papurusias garbanas paslėpęs po firmine skarele A.Šlipavičius entuziastingai kvietė apžiūrėti šešiametrinių paveikslų. Manau, kurdamas be kopėčių neišsivertė.
Didžiausias jo nutapytas paveikslas yra pusseptinto metro aukščio, skirtas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.
Tačiau kuria ir miniatiūrinius – vos dviejų centimetrų dydžio – darbus.
Ekscentriško menininko kūrybinis šėlsmas trykšta lyg vanduo iš fontano.
„Žuvis negali neplaukioti, o aš negaliu nekurti. Nepasirinkau specialybės. Ji mane pasirinko”, – skėstelėjo rankomis dailininkas.
Bene originaliausias sodybos eksponatas – vidury kiemo stūksantis skruzdėlynas. Iš pradžių sodybos teritorija buvo mažesnė, bet atsiradus galimybei vyras šalia įsigijo dar žemės. Naujoje teritorijoje aptiko nedidelį skruzdėlyną.
Artūras, būdamas tikras gamtos mylėtojas, atsargiai kastuvu per kelis kartus susėmė kauburėlį ir nunešė į mišką. Maždaug po savaitės atvažiavęs į sodybą išvydo, kad skruzdėlių armija su šapeliais iš miško traukia į ankstesnę vietą.
„Pamąsčiau, kad negaliu jų naikinti – juk jos pirmos čia namus susikūrė. Aš su jomis draugauju. Iš nedidelio kauburėlio per penkerius metus štai koks kalnas išaugo. Juokaudamas sakau, kad mano sodyboje gyvena keli milijonai gyventojų. Kieme dažnai žaidžiame krepšinį, tad skruzdėlyną aptvėrėme”, – sakė dailininkas, basas vaikštinėjantis po savo sodybą.
Batus jis apsiauna tik kokį spalio mėnesį.
Artūro garaže stovi maždaug 60 metų senumo motociklas. Jį įsigijo prieš 15 metų. Kai neturėjo jo kur dėti, laikė bute.
O motociklą su lopšiu gavo iš meno gerbėjo, lenktynininko Jurgio Šiaudkulio. Tiksliau, motociklą iškeitė į paveikslą.
Dabar A.Šlipavičius nori Vilniuje atidaryti privačią galeriją, kur eksponuotų savo didžiulius paveikslus. Jau rado patalpas.
„Mano gyvenimo svajonės metams bėgant augo. Kai buvau berniūkštis, svajojau turėti motociklą IŽ. Turiu. Kartą sovietų laikais varčiau automobilinį žurnalą ir vienoje nuotraukoje išvydau „Jaguar”. Net žadą atėmė. Įsigeidžiau kada nors turėti tokį automobilį, nors maniau, kad tai nerealus noras. Bet aš jį turiu.
Buvo ir trečioji svajonė. Galvojau, kai užaugsiu ir būsiu pripažintas menininkas, turėsiu savo galeriją. Ši svajonė jau yra ranka pasiekiama”, – kalbėjo Artūras.
Artūras niekaip negali pabėgti nuo meilės temos. Juokavo, kad jau norėtų susirgti kokiomis nors kitomis – globaliomis – temomis, bet meilė užgožusi protą ir širdį.
Meilė ryški ne tik kūryboje – tapytojas neslepia beprotiškai mylintis savo žmoną.
Santuokos 28-ųjų sukaktuvių proga Artūras žmonai įteikė dovaną – medinį, oda puoštą lagaminą. Savo gamybos kūrinį pavadino rankinuku. Ara jau seniai yra įpratusi prie originalių vyro staigmenų.
Viso vakaro metu menininkas nenustygo vietoje. Kalbėdamas apie jausmus, jis ir graudinosi, ir juokėsi. Emocijos liejosi per kraštus, reikėjo spėti sekti jo veido išraišką, gestikuliavimą.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.