Jos draugas ir vaiko tėvas kapitonas Mindaugas Maštavičius prieš Kalėdas pusei metų išvyko į Afganistaną. Kol jis ten saugojo taiką, Eskedar grūmėsi Lietuvoje. Pirmiausia su baime, kad mylimasis gali negrįžti.
Taip pat su nerimu dėl vaikų – penkiametės Hanos ir metukų Matijaus. Abejojo, ar sugebės viena jais pasirūpinti. Galiausiai dėl savo naujo verslo – neseniai atidarytos itališkų drabužių parduotuvės.
„Kai jis išvažiavo, buvau labai išsigandusi. Buvo žiema. Žinojau, kad bus vis daugiau ir daugiau sniego. Kaip galėjau be mašinos susitvarkyti su dviem vaikais, namais ir darbu?“ - baimę prisiminė verslininkė.
Po 6 metų pamilo žiemą
Svetimšalė, juodaodė, su dviem mažamečiais vaikais, tik prieš metus atidariusi parduotuvę, be tėvų ir be gyvenimo draugo, padedama geraširdžių lietuvių vertėsi kaip išmanė.
Eskedar nė neįsivaizdavo, kas jos laukia.
„Mindaugas irgi jaudinosi. Baiminosi, kad nesusitvarkysiu. Bijojo dėl mano ir vaikų saugumo. Ir man buvo baisu dėl jo“, - dalijosi moteris.
Kiekvieną dieną laukdavo laiško iš Afganistano su žinia, jog viskas gerai. „Baisiausia buvo, kai kelias dienas nieko neparašydavo. Tuomet puldavau skaityti žiniasklaidą, ar Afganistane nieko nenutiko“, - įtampą prisiminė pašnekovė.
Likusi viena, jauna mama kibo į darbus. „Susikaupiau. Yra daug motinų, kurios vienos augina vaikus. Mes, moterys, turime daug jėgų, apie kurias nė neįsivaizduojame“, - save ir kitas drąsino Eskedar.
Pirmas sunkumas buvo sniegas. Praėjusių metų žiema jo nepagailėjo. Visa laimė, kad etiopės dukrelė buvo gavusi dovanų roges. „Pirmą kartą pamilau žiemą“, - lakstydama su abiem atžalomis ir rogėmis po pusnis džiaugėsi etiopė.
Ji suprato, kad žiemą irgi gali būti šilta. Ir visai nereikia daug apsirengti! „Turbūt Mindaugas tam ir išvažiavo, kad aš pamilčiau žiemą, kad atrasčiau keturis metų laikus!“ - juokauja karininko mylimoji.
Lašelinė kūdikiui – į namus
Kitas iššūkis – vaikų ligos. Kartą, kai Matijus stipriai karščiavo, motina jam iškvietė greitąją. Trečią valandą nakties ji su kūdikiu išlėkė į ligoninę, o Haną paliko vieną. „Gydytojams sakiau, kad turiu skubėti namo – ten dar vienas vaikas. Jie suprato, už poros valandų išleido“, - apie įveiktą sunkumą lengvai pasakoja vilnietė. Ji su sūneliu parvažiavo pas dukrelę.
Kitą dieną pažįstama slaugė atvažiavo į Eskedar namus ir prijungė mažyliui lašelinę, davė vaistų. Vaikas pasveiko.
Su slauge etiopė susipažino savo parduotuvėje. „Esu labai dėkinga jai ir kitiems man padėjusiems draugams. Daugiausia jų radau dirbdama parduotuvėje“, - sakė verslininkė.
Vieną ignalinietę jos dukrelė net vadina „baba“, mama retkarčiais mergaitę veža pas moterį atostogų.
Būtent ten Hana ilsėjosi, kol jos mama Italijoje pirko drabužius – naują asortimentą savo parduotuvei.
Eskedar džiaugiasi, kad prieš pusantrų metų pradėtas verslas iriasi į priekį. Nors skolos dar neatiduotos ir uždarbio nėra, moteris guodžiasi mintimi, kad visi verslai pelną pradeda nešti po trejų veiklos metų.
Vienatvės pusmetis jaunos verslininkės galvoje subrandino naujų verslo idėjų. Ji norėtų iš Etiopijos į Lietuvą vežti aukštos kokybės kavą. „Kavos kokybė čia ir ten – skiriasi. Galima pirkti ir nepakepintas kavos pupeles. Galima pridėti įvairių prieskonių. Tikiuosi, kad lietuviai galės visa tai išbandyti“, - svajojo etiopė.
Sūnus nepažino tėvo
Verslo idėjos tik trumpam pakeisdavo mylimojo laukimą.
Etiopė kiekvieną dieną kalendoriuje žymėdavo, kiek liko iki gyvenimo draugo grįžimo. Ji vengdavo prisiminti paskutinį mįslingą vyro pokalbį su pažįstamu teisininku: „Jei kas nors man atsitiks, žinai, ką daryti.“
Kaskart, kai išgirsdavo žinias iš Afganistano, jos širdis suvirpėdavo. „Nesvarbu, iš kur žinios, visada jaudindavausi. Dalis manęs gyveno Afganistane. Nėra paprasta būti su karininku“, - tvirtumu draugui prilygti turėjo ir Eskedar.
Net likus 10 minučių iki susitikimo, etiopės neapleido mintis – gal mylimajam kas atsitiko? „Kai jų lėktuvas nusileido, dar 10 minučių negalėjau jam prisiskambinti, telefonas buvo išjungtas. Ko gero, krovėsi daiktus. O aš jau mąsčiau, kad gal jis liko Afganistane arba kas nors nutiko“, - su šypsena savo jaudulį atsimena moteris.
Mindaugo sūnus Matijus ne iš karto suprato, kad vyras su uniforma, kurį su meile apkabino mama ir vyresnė sesuo, yra jo tėtis. „Jis laikė rankas už nugaros, stovėjo papūtęs lūpą ir nėjo artyn. Tik kai Hana rėkdama įpuolė į Mindaugo glėbį, jis suprato, kad čia – tėtis“, - pasakojo motina.
Paskui sūnaus nebuvo įmanoma atplėšti nuo tėvo. Pora valandų vaikai aplink Mindaugą šokinėjo kaip aplink Kalėdų senelį. „Jie išnaudojo tiek energijos, kad po dviejų valandų užmigo ir neatsikėlė iki kito ryto“, - stebėjosi Eskedar.
Mindaugo misija Afganistane buvo porai ne tik sunkumų, bet ir didelių pokyčių laikas. „Mindaugas labiau pasitiki manimi, kad galiu pasirūpinti vaikais. Geriau suprantame ir vertiname vienas kitą. Jis sako, kad anksčiau buvau didesnė vėjavaikė, dabar sumoteriškėjau“, - šypsosi juodaodė.
Palangoje deginosi pirmą kartą
Jau praėjo mėnuo, kaip karininkas grįžęs namo, tačiau jo mylimoji jaučiasi, tarsi jis būtų grįžęs vakar. Moteris vis kartoja: „Kokia aš laiminga, kad tu čia“.
Pora stengiasi leisti kuo daugiau laiko kartu. Pastarąją savaitę buvo prie jūros, Palangoje. Eskedar pirmą kartą deginosi. Anksčiau jai buvo per šalta arba nepatiko per kaitri saulė – jos oda labai greitai įdega. Šiemet buvo labai smagu – juk buvo su Mindaugu – viskas Eskedar patiko.
Vakar Mindaugas mokė ją žaisti beisbolą Vingio parke. Šeima žaidė tinklinį, futbolą, važinėjo riedučiais.
„Esu labai laiminga, kad jis grįžo. Niekas kitas dabar nerūpi. Visi nesutarimai ar ginčai nublanko. Vienintelio, ko noriu, kad jis būtų gyvas. Nesiskundžiu dėl nieko! Nekreipiu dėmesio į smulkmenas. Gyvenimas yra per trumpas, kad bumbėčiau, juk bet kada galiu prarasti savo žmogų“, - sakė Eskedar.
Pora susipažino prieš trejus metus draugų gimtadienyje. Po kelių susitikimų Lietuvoje ir drauge praleistų atostogų Paryžiuje Eskedar galutinai nusprendė susieti savo ateitį su Mindaugu. Nuo tada pora gyvena kartu, susilaukė sūnaus. Ateityje ketina susituokti.