Panevėžietės Reginos Radavičiūtės neseniai išleisto romano „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ herojai nuoširdžiai nori būti laimingi ir stengiasi tokiais tapti. Tik va, kad po tokių jų pastangų visi kiti aplinkui kažkodėl tampa nelaimingi. O ir patiems ieškotojams kažkaip nebesinori skraidyti iš laimės.
Siužetas netikėtai pakrypo
Pagrindinė romano herojė Augustina netikėtai pamato, kad jos patikrintas loterijos bilietas laimėjo milijoną. Moters džiaugsmą palydi ne tokie džiugūs reiškiniai: ji netikėtai apsivemia prie kompiuterio ir suvokia, kad nebevaldo vienos veido pusės. Mikroinsulto ištikta milijonierė visomis valios pastangomis pajėgia sijono kišenėje paslėpti bilietą į laimę nuo žmonos būsena susirūpinusio vyro Tado. Mat bilietą iš prekybos centro parnešė tas pats Tadas. Įteikdamas Augustinai produktų prigrūstą maišą pajuokavo dovanojantis jai milijoną ir tą pačią minutę pamiršo visus savo pirkinius.
Žmonos sprendimu, Tadas neturi sužinoti, kad jo pirktas bilietas laimėjo. Mat tarptautinių pervežimų firmai vadovaujantis Augustinos sutuoktinis jau kurį laiką slapta šildosi jaunesnės ir dailesnės konkurentės guolyje. Buhaltere vyro firmoje dirbanti Augustina rūpinasi namais, vaikais ir neištikimo vyro verslu. Vežama į ligoninę, ji nusprendžia pasveikti ir pakeisti savo gyvenimą. Milijono likimas irgi nuspręstas: „Apsišik, Tadai, negausi.“
Romano pradžia žada saldų žmonos kerštą. Ar tikrai puslapis po puslapio skaitytojos mintimis tryps kankaną su aukštakulniais ant parkritusio ir maldaujančio pasigailėti Tado?
„Romano pabaiga turėjo būti kitokia. Tačiau herojai tarsi ėmė gyventi savo gyvenimą ir teko rašyti taip, kaip jie patys diktavo“, – sakė romano autorė.
Ji pripažino, kad romane yra aprašytų jos pačios išgyventų nuotaikų ir būsenų. Pavyzdžiui, mintys ir planai apie tai, kur dėtų išloštą milijoną. Moteris puikiai žino, ką reiškia sunkiai sirgti ir pamažu atsistatinėti po nugalėtos sunkios ligos. Knygoje yra perkurtų ir papildytų autorės draugų bei pažįstamų patirtų gyvenimiškų situacijų. Visa kita – kūryba.
„Viską dėliojau kaip kokią dėlionę. Romaną rašiau metus, ir tą darydama jaučiau didelį malonumą“, – sakė autorė.
Išsipildė vaikystės svajonė
R.Radavičiūtė neabejoja, kad jos knygos skaitytojos bus moterys. Joms ir skirtas romanas, kurį tikrai nėra nuobodu skaityti. Veiksmas rutuliojasi greitai, apstu tiesioginės kalbos, tarsi kokiame filmo scenarijuje. Meilės, neištikimybės, keršto, vienatvės ir silpnybės, bei stiprybės temos gvildenamos be deramo joms rimtumo. Tik su lengva ironija.
Pati autorė pripažino, kad jos knyga yra tarsi Patricios Scalan romano „Frančeskos vakarėlis“ ir Claudios Keller „Dovanoju tau savo vyrą“ lietuviškas variantas.
„Jau nuo dešimtos klasės svajojau parašyti knygą. Tačiau turėjo praeiti keliasdešimt metų, kol svajonę įgyvendinau. Mane paskatino ir knygos „Madam pareis vėliau“ autorė Susana Kubelka. 2003 metais viešėdama Vilniuje, ji suraitė man autografą ant savo knygos ir sušnabždėjo: „Rašykit, rašykit“. Tai ir parašiau. Man, nepatyrusiai rašytojai, labai padėjo knygos redaktorė Violeta Abromavičienė, iš rašliavos padariusi skaitomą tekstą“,– sakė R.Radavičiūtė.
Pirmąją savo knygą panevėžietė parašė būdama brandi moteris, jau peržengusi penkias dešimtis, užauginusi du sūnus, susilaukusi anūkų.
R.Radavičiūtė yra nedidelės Panevėžyje įsikūrusios leidyklos „Magilė“ savininkė. Leidėja yra išleidusi lietuvių autorių – Daivos Vaitkevičiūtės, Edvino Kalėdos, Edmundo Malūko, Indrės Jonušytės, taip pat ne vieno debiutuojančio rašytojo knygų. Beje, „Magilės“ neseniai išleista I.Jonušytės knyga „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ jau įvertinta išeivijos rašytojo Kazimiero Barėno premija.
Ką pasakyti vaikams?
„D.Vaitkevičiūtė ėmė rašyti scenarijus televizijos serialams, E.Malūkas „užstrigo“ prie istorinio romano apie Vytautą Didijį. Todėl nusprendžiau atsiradusią knygų tuštumą užpildyti pati. Nes gyvenime neretai imuosi avantiūriškų sprendimų. O šis yra vienas iš jų“, – sakė debiutuojanti autorė.
Jaunystėje padirbėjusi pagal įgytą specialybę visuomeninio maitinimo technologijos ir organizavimo srityje, vėliau kurį laiką tvarkiusi apskaitą pervežimų kompanijoje, R.Radavičiūtė prieš 18 metų nusprendė tapti leidėja. Nors nieko nenutuokė apie šį darbą.
Nuėjusi pas tuometinį Panevėžio spaustuvės vadovą, ji atvirai išrėžė, kad norėtų paprašyti jo pagalbos ir patarimų, kaip tapti leidėja. Ir gavo ne vieną knygų leidybos pamoką. Tuomet ore sklandžiusį drąsų planą nebebuvo taip sunku įgyvendinti.
Reginos romano dar neperskaitė jos artimiausi žmonės – vyras ir vaikai. „Vieno nežinau. Ką jiems reikės atsakyti, kai manęs paklaus: „Mama, ar tu tikrai laimėjai milijoną?“ – juokėsi R.Radavičiūtė.