„Dar nesitiki, yra labiau nusipelniusių žmonių. Bet, žinoma, smagu, gera, kai kiti įvertina. Vaikai irgi džiaugiasi būsima švente, namai dabar šurmuliuoja“, – šių metų sausio pradžioje šviežią naujieną išgirdusi kalbėjo G.Grigaliūnienė.
Moteris sakė, kad vyresnieji jau supranta, jog šeimyną užgrius didesnis dėmesys ir rūpesčiai, o mažiukai – kad reikės mokytis naujų eilėraščių.
G.Grigaliūnienė visada svajojo ir tikėjo, kad valdiškų vaikų namų kada nors neliks – kiekvienam mažyliui reikia tėvo ir mamos, brolių, sesių. Ir dabar tuo tiki.
„Meilė vaikams man duota iš aukščiau, nieko negaliu sau padaryti. Mama, nešiodama mane po širdimi, senelius slaugė, o mano senelis irgi nuolat būdavo apsuptas vaikų. Būdavo, eina pasiramsčiuodamas lazdele, o aplink vaikų pulkas“, – prisiminė moteris.
G.Grigaliūnė gal ir ligotai galvojanti, bet vienas vaikas šeimoje jai atrodo labai keistai. Tuo labiau kad auginti tris vaikus lengviau nei vieną. Jos šeimynos žmogiukai taip pat išmokę viskuo dalintis, net mama.
„Sėdi 24 metų anūkė, o priėjęs mažylis čiauška: čia mano, čia mano... Taip viskuo ir visais dalijamės“, – pasakojo G.Grigaliūnienė.
Vaikus auginti – moters ir jos vyro Vidanto pašaukimas, bet dabar didžiausias rūpestis – apdovanojimo renginys, kai reikės atlaikyti dėmesio laviną ir sakyti kalbą.