Juk iš tiesų - pradžioje vienas kitam leidę ir atleidę kur kas daugiau, žavėjęsi įvairiomis mylimojo savybėmis, vėliau ėmėte niurzgėti: „Nebegaliu pakęsti jo knarkimo, gulėjimo prie televizoriaus ir visur išmėtytų drabužių“, „Kiek ji gali burbėti, nieko kito nedaro, tik burbuliuoja“. Na, jei netinka nė viena šių frazių, tiesiog prisiminkite tą, kurią dažniausiai kartojate savo gyvenimo draugui ar draugei.
Kodėl praėję tam tikrą gyvenimo tarpsnį gražiai susikibę už rankų, staiga imame ir užsimanome partnerį pakeisti?
Be abejo, taip atsitinka dar ir dėl to, kad pažinties pradžioje ne visus savo bruožus demonstravome atvirai, buvome labiau pasitempę, skaniau kvepėjome, geriau supratome humorą ir daugiau smulkių nesusipratimų praleisdavome pro ausis.
Natūralu, kad kartu apsigyvenus kai kurie dalykai ima nepatikti. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės nuomone, romantinėje santykių fazėje daug lengviau yra moterims, nes joms daugiau leidžiama, kad ir rodyti daugiau kaprizų.
Kultūrinė sankloda lemia, kad pažinties pradžioje vyras moteriai daug ko neriboja, pataikauja, kol santykiai perauga į kitą stadiją. Savaime suprantama, keičiantis santykiams, keičiasi ir reikalavimai. Taigi, vakar žavėjęsis Marytės koketiškumu, trumpu sijonu ir aukštais kulniukais, rytoj Petras gali pareikšti, kad jai reiktų pakeisti stilių, nustoti dažytis, nes esanti per daug iššaukianti.
O Birutė, kažkada džiūgavusi, kad Vincas pavydi jos net pakelės stulpeliams, nebežino, kaip partnerį įtikinti, jog ji turi teisę bendrauti ar kalbėti telefonu ne tik su moteriškos lyties atstovėmis. Santykius gali veikti ir išorės veiksniai, tarkim naujas darbas, apsisprendimas studijuoti, sunki liga, išvykimas uždarbiauti svetur .
Pasak psichologės, Lietuvoje vis dar gajus vyriškasis stereotipas, lemiantis, kad dažniau moteris turi prisitaikyti prie pokyčių santykiuose.
Būtent dailiosios lyties atstovės dažniau skundžiasi girdinčios priekaištus: „Tu tokia nesupratinga“, „Baik burbėt, tu nuolat burbi“. Tokie pasakymai paprasčiausiai nuvertina kito žodžius (nesvarbu, vyro ar moters), - juk retas žmogus iš tiesų „burbuliuoja“. Šiuo žodžiu dažniau pavadinami tie partnerio žodžiai, kuriems nesuteikiame svorio ir reikšmės.
Kitaip tariant, jei Vilija skundžiasi Rokui, kad jai liūdna, kai jis vakarus leidžia prie televizoriaus, o savaitgalius - sporto salėje ar garaže, - tai nėra burbėjimas. Tai nepasitenkinimas konkrečiais dalykais, į kuriuos Rokui galbūt vertėtų atkreipti dėmesį, jei jis Viliją iš tiesų myli ir vertina. Žinoma, kartais ir moterys vyrų pasakymus vadina tuščiais plepalais, tačiau dažniau verčiama nutilti ir prisitaikyti silpnoji lytis.
Ar jūs pats vartojate tą nelemtą frazę „Tu ir vėl burbi“? Akimirkai įsivaizduokite, kad nesvarbu, ką sakote, kažkas „iš viršaus“ visus jūsų žodžius vadina tarškėjimu ir reaguoja į juos atitinkamai. Jūs sakote: „Aš pavargęs, noriu pailsėti, o čia vėl skamba muzika“, o kažkas atsako: „Vėl tu tarški?“. Arba jūs prašote: „Neišvažiuok šį savaitgalį, aš taip norėčiau pabūti kartu, juk anksčiau rasdavai laiko ir mudviem“. O tas pats kažkas ima ir atrėžia: „Tu visada nepatenkintas! Kiek galiu klausytis tavo tarškėjimo?“
Suprantate? Iš tiesų visiškai nesvarbu – vyras jūs, ar moteris. Tiesiog užuot nuvertinę kito žodžius, įsiklausykite į juos. Pasakymas „Tu visada nepatenkintas (-a)“ tiesiog negali būti objektyvus. Juk iš tiesų nėra žmonių, kurie visada nepatenkinti. Tokios replikos „užspaudžia“ partnerį, verčia jį bijoti būti nepatraukliu, slėpti savo poreikius ir jaustis blogai. O tas, kuris blogai jaučiasi, negali suteikti laimės kitam.
Neabejoju, kad daug kartų jums teko girdėti: „Nebandykite vienas kito keisti, ir būsite laimingi“. Tačiau ar iš tiesų yra taip?
Anot psichologės, viskas priklauso nuo to, ką ketinate keisti. Jei keisite būdo savybes ir temperamentą – seksualumą, tylumą, ramumą, lėtumą, impulsyvumą, greitą reakciją, tuomet galite nesistengti. Prigimtinių dalykų pakeisti nepavyks, net jei ištiktų krizinė situacija. Būna atvejų, kad pragyvenusi 15 metų santuokoje su santūriu, pasyviu ir ganėtinai uždaru sutuoktiniu, antroji pusė staiga užsigeidžia šalia turėti impulsyvų atlapaširdį ir ima terorizuoti partnerį, reikalaudama pokyčių.
Šiuo atveju pamirštamos kitos puikios šio žmogaus savybės, dėl kurių ir buvo sukurta santuoka. Tokie neišpildomi reikalavimai kelia žmogui didžiulį stresą – jis juk negali duoti to, ko iš jo prašoma. Apsispręsti reikėtų reikalaujančiajai pusei – ar susitaikys su esama padėtimi ir gyvens toliau, ar ieškos kito partnerio, su kuriuo įgyvendins savo norus.
Pakeisti galima tiktai partnerio elgesį. Jei partneris jus įžeidinėja, pravardžiuoja, tai žingsnis po žingnsio galima jį nuo to atpratinti.
Netvarkingo žmogaus nepaversime pedantu, tačiau tartis dėl to, kad kartais bus tvarkomasi – įmanoma. Kadangi tai, ko norite, kitam nėra įprasta, nusiteikite, kad teks „padirbėti“ – susitarti, priminti, pareikalauti.
Dažnas šeimų skundas – vienas nori nuolat girdėti, kad jį myli, kalbėtis apie jausmus, o kitas nelinkęs reikšti emocijų žodžiais. Pasikeisti abiems būtų sunku, tačiau kartais pavyksta rasti kompromisą. Kad įvyktų bet kokie pokyčiai, turi vykti dialogas. Jei šeimoje nesikalbama apie jausmus, poreikius ar problemas – kažką pakeisti bus neįmanoma.
Jei jau žinote, kad kažką keisti būtina, sukonkretinkite savo norus. Pavyzdžiui, norite, kad partneris būtų jausmingesnis. Ką tai reiškia? „Jausmingesnis“ per daug abstraktu, todėl kitam gali būti visai neaišku. Reiktų galvoti: „Noriu, kad dažniau pasikalbėtume apie mūsų santykius, dažniau apsikabintume, daugiau laiko būtume dviese". Konkrečius norus lengviau suprasti. Be to, norus reiktų pateikti ne kaip reikalavimą ar ultimatumą, bet įdėti darbo, kad padėtume atsiskleisti norimai partnerio savybei.
Keisti ar nekeisti. Diskusijų klausimas. Visgi, kartais santykius keisti teks. Būtent ne žmogų, bet santykį su juo. Tuomet keisis ir kito elgesys. Kaip šauksite, taip ir atsilieps. O norėdami kažką gauti, iš pradžių turėsite duoti.
