Aleksandro Stulginskio universitete socialinius mokslus studijavusi A.Augonė 10 metų dirbo Kauno miesto savivaldybės Viešosios vadybos ir personalo skyriaus vedėja.
„Kai prieš 6 metus su vyru kėlėme vestuves, negalėjau nė pagalvoti, kad kada nors užimsiu tuomet mus tuokusio Kęstučio Ignatavičiaus vietą“, – prisiminė Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja.
Keturis mėnesius naujas pareigas einanti moteris tikino, kad skyriaus darbe jau vyksta pirmosios permainos, siekiama perimti kitų miestų pažangią patirtį.
– Kas iki šiol labiausiai nustebino tapus Civilinės metrikacijos skyriaus vadove?– „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Augonės.
– Bene labiausiai per 4 mėnesius nustebino atvejis, kai vieni kauniečiai lietuviai tėvai savo dukrai davė vardą Tulasi Prija. Jį turėjome įregistruoti, nes rašomas lietuviškomis raidėmis.
Buvo smalsu, ką toks vardas gali reikšti. Radau žinių, kad tai indų dievybės Krišnos numylėtinė deivė.
– Ką jau pavyko nuveikti ir kokie pokyčiai laukia Civilinės metrikacijos skyriaus?
– Tapusi Kauno civilinės metrikacijos skyriaus vedėja iš karto pasidomėjau, kaip kolegos dirba Kauno rajone ir Vilniuje. Man ypač patiko sostinės veiklos modelis.
Mūsų skyriuje dirbantys žmonės iki šiol buvo pratę atsakyti už vieną kurią nors siaurą sritį. Todėl ypač vasaromis vykstant santuokų registravimo ceremonijoms stigdavo jas aptarnaujančių žmonių.
Sostinėje civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai universalesni. Atsižvelgiant į poreikius, jie gali atlikti įvairius skyriui priklausančius darbus. Tai mėginsiu pritaikyti ir Kaune. Kol kas tiriu, kokius žmogiškuosius išteklius turime ir kokių trūksta.
Taip pat per kelis mėnesius susidūriau su atvejais, kai kauniečiai skundėsi, kad buvo aptarnauti arogantiškai, nemandagiai. Su darbuotojais tenka kalbėti, aiškinti, kad mes nesame fabriko darbuotojai, kurie tik atidirbame darbo valandas. Mes bendraujame su žmonėmis ir tai turime daryti mandagiai.
Dar vienas darbas, kurio pirmiausia ėmiausi – sutvarkyti ir kompiuterizuoti vieningą skyriaus dokumentų valdymo sistemą. Iki šiol žinios apie santuokas, ištuokas, gimusius vaikus buvo registruojamos primityviai. Vieningos kompiuterizuotos duomenų bazės nebuvo. Šių metų pradžioje ją įdiegėme.
Kai kurie darbuotojai iš pradžių buvo nepatenkinti, sakė, paprastai dirbome 30 metų ir buvo gerai. Jiems teko išmokti naudotis kompiuterinėmis programomis. Įdiegti pažangią sistemą kuo greičiau reikėjo ir dėl to, kad 2016 metais rengiamasi patvirtinti naują Civilinės metrikacijos įstatymą.
Jame numatyta, kad nebeliks popierinių santuokų, ištuokų, gimimo ar mirties liudijimų. Viskas persikels į elektroninę erdvę. Tam turime rengtis jau dabar.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais jau teko susidurti?
– Pradėjus eiti naujas pareigas su darbuotojais teko kalbėti ir apie tai, kad esame atsakingi už asmens duomenų saugojimą, kad jų lengva ranka neturime teisės keisti, taisyti, naikinti ar teikti šias žinias kitoms institucijoms.
Problemų kyla ir dėl vieningos šalies gyventojų registro bazės spragų. Ji įdiegta tik prieš 8 metus. Apie nuo to laiko šalyje gimstančius, vedančius, išsituokiančius, mirštančius piliečius duomenys kaupiami.
Tačiau apie vyresnius asmenis išsaugotos ir į registrų bazę įtrauktos ne visos žinios.
Pavyzdžiui, neseniai registre buvo aptiktas įrašas, kad kauniečių pora išsituokė. Tačiau žmonės tvirtina, kad jie nesiskyrė. Pagal Civilinį kodeksą vyras ir žmona išskiriami teismo sprendimu. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas teigia, kad tokio sprendimo jie nepriėmė.
Mūsų skyriaus darbuotojams tenka aiškintis, ar tai kieno nors aplaidumas, ar klaida įsivėlė gyventojų registre, o gal tai piktybinis dokumentų klastojimas. Greičiausiai šį atvejį nagrinės teismas.
– Ar atsiradus galimybei tuoktis tik bažnyčioje kyla sunkumų bendradarbiaujant su dvasininkais?
– Neseniai neįprasta situacija susidarė, kai mūsų skyrius buvo apkaltintas, jog moterį sutuokė su mirusiu vyru. Tačiau tai jau antras kartas, ir neramu, kad tokių atvejų gali daugėti.
Stačiatikių kunigas namuose moterį sutuokė su sergančiu vyru. Ar jis buvo adekvatus, ar tai sutiko daryti savo noru, sunku spręsti, nes valios išreiškimas gali būti ir akių mirktelėjimas.
Kadangi mūsų specialistai santuokos ceremonijoje nedalyvavo, spręsti apie tai, ar ji sudaryta tinkamai, sunku.
Bažnyčios atstovai pranešti apie tokią santuoką mums turi per 10 dienų. Tačiau to nepadarė. Vyras netrukus mirė, o žmona tik po jo mirties įregistravo santuoką.
Apie tai sužinojo mirusiojo vaikai iš pirmos santuokos ir kreipėsi į teismą.
Jie siekė santuoką pripažinti negaliojančia, prisiteisti tėvo palikimą ir reikalavo neturtinės žalos atlyginimo. Į procesą buvome įtraukti ir mes. Teismas nusprendė, kad savo darbą atlikome deramai.
Tačiau šiuo metu vėl dalyvaujame panašioje byloje, kai santuoką ir vėl sudarė stačiatikių kunigas.
Tai, kad žmonės turi pasirinkimą kur ir kaip tuoktis, gerai. Tačiau reikėtų, kad bažnyčios tarnautojai deramai laikytųsi šalies įstatymų.
– Didėja emigracijos mastai, Kaune apsigyvena vis daugiau užsieniečių. Ar nedaugėja problemų šioje srityje?
– Užsienyje susituokę ar išsituokę kauniečiai apie tai privalo pranešti mūsų skyriui. Taip pat tėvai įregistruoti gimusius vaikus turi per 3 mėnesius. Žmonės vis geriau žino šias prievoles ir problemų dėl to mažėja.
Sudėtingiau, kai, pavyzdžiui, vesti kaunietę nori pabėgėlis. Jis privalo iš savo šalies pristatyti pažymą, kad yra nevedęs, tačiau grįžti į tėvynę bijo. Išimties tokiam asmeniui, deja, daryti negalime.