Drobėse – protėvių palikimas
Pedagogo, politiko ir valdininko duonos ragavęs Panevėžio rajone, Smilgiuose, gyvenantis 64 metų Kęstutis Vaičiūnas galiausiai rado laiko atsiduoti širdžiai mieliausiam užsiėmimui – tapymui.
Jo kūriniai eksponuojami Naujamiesčio galerijoje. Nemažo formato drobėse ir kartono lakštuose – aliejumi bei pastele tapyti gimtinės ir tolimų kraštų peizažai, architektūriniai paminklai, žymių rašytojų tėviškės.
K.Vaičiūnas bandė tapyti dar studijuodamas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, retkarčiais teptukus išsitraukdavo ir dirbdamas mokyklos direktoriumi. Vėliau, panirus į Atgimimo sūkurį ir dirbant rajono tarybos pirmininku, mero pavaduotoju, apskrities Žemėtvarkos departamento direktoriumi, šį malonumą teko atidėti.
Bet prieš kelerius metus vėl išsitraukęs dažų tūbeles ir teptukus, smilgietis jau gerai žinojo, ką ranka vedžios ant drobių. „Visokių modernumų sočiai pripiešta, todėl tapau kraštui istoriškai reikšmingas vietas, ieškau sąsajų su kultūra, literatūra. Mane žavi protėvių palikimas – pilys, senųjų pastatų griuvėsiai. Jie labai gražiai įsikomponuoja į peizažą“, – pasakojo K.Vaičiūnas.
Kibirkštį įskėlė kolega
Pagal specialybę K.Vaičiūnas yra fizikos-elektrotechnikos mokytojas su skaičiavimo mašinų inžinieriaus kvalifikacija.
Daile jis domėjosi nuo mažų dienų, o susižavėti krašto etnokultūra paskatino dabar jau miręs kolega – dirbti atvykęs ką tik institutą baigęs istorikas Algimantas Plytnikas. K.Vaičiūnas tuomet vadovavo Smilgių vidurinei mokyklai.
Jaunas mokytojas sumaniai ir uždegančiai skleidė tautinio sąmoningumo idėjas, jo dėka mokykloje išpopuliarėjo etnografiniai šokiai, dainos, kūrėsi atlikėjų kolektyvai.
Vėliau A.Plytnikas tapo vienu iš Sąjūdžio aktyvistų, buvo krašto apsaugos Panevėžio skyriaus vadas.
„Jis mane paskatino domėtis tautos palikimu, ir tai vėliau peraugo į norą tapyti istorines vietoves, paveldo objektus“, – sakė K.Vaičiūnas.
Ežero grožis įkvėpė Maironį
Panemunės pilis, Smilgių bažnyčia su klebonija, paminklas blaivybei Skapiškyje, Bauskės pilis, Moldavijos peizažas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinės trobesiai Puziniškyje, Nemuno krašto lietuvaitės portretas, Raudonės pilis – tai atsispindi sodriose K.Vaičiūno drobėse.
K.Vaičiūno nutapytas Mituvos ežeras tyvuliuoja Kupiškio rajone, netoli Kreipšių kaimo – ten jis gimė.
Vaizdingos ežero pakrantės kadaise traukė ir lietuvių dainiaus Maironio žvilgsnį. Pasak istorinių šaltinių, irstydamasis čia valtele, Maironis parašė baladę „Užkeiktas Skapiškio varpas“.
Vakarėjančios saulės užlieta medžių alėja veda į žaliai dažytą namelį. Tai – K.Vaičiūno gimtieji namai.
„Kai mokiausi 10 klasėje, su broliu pastatėme tą namą. Jis tebestovi iki šiol, dabar jau su anūkais nuvažiuojame į mano tėviškę poilsiauti. Ten tokios gražios vietos, kad žadame surengti tapybos plenerą“, – sakė K.Vaičiūnas.
Dukra tapo restauratore
K.Vaičiūnas kūrybinius genus paveldėjo iš gražiai piešusios mamos. Šeimoje augo 3 broliai ir 3 seserys, tėvams nebuvo lengva.
Nebuvo už ką žaislų pirkti, tad mama, gabi siuvėja, iš popieriaus prikarpydavo žvėrelių, paukštukų, naminių gyvulėlių, gėlių... Su jais vaikai ir žaisdavo namus, ūkį, fermas.
Būdamas dar visai pyplys, K.Vaičiūnas su žirklėmis ir iš tėčio nugvelbtu laikraščiu pasislėpdavo už krosnies ir karpydavo savą gyvūniją.
Mokykloje jam puikiai sekėsi tikslieji mokslai, bet labiausiai laukdavo piešimo pamokos.
„Apie dailės studijas net nedrįsau svajoti, reikėjo specialaus pasiruošimo, o aš juk buvau kaimo vaikas“, – sakė K.Vaičiūnas.
Kas buvo nepasiekiama tėvui, tą įgyvendino dukra Indrė. Dailės universitete sieninę tapybą studijavusi, Italijoje besimokiusi I.Vaičiūnaitė-Valkiūnienė yra aukščiausios kvalifikacijos restauratorė.
Sūnus Domantas lankė dailės mokyklą, bet tapo karininku. Kitas sūnus Tomas yra verslininkas, turi informatikos įmonę.
Lovoje – knarkiantis direktorius
„Jei studijų metais nebūčiau sutikęs būsimos žmonos Aldutės, gal niekad ir nebūčiau išdrįsęs imti teptuko į rankas. Jos dėka pradėjau lankytis parodose, skaityti specialią literatūrą, ji mane pabudino dailei“, – prisipažino K.Vaičiūnas.
A.Vaičiūnienė yra rusų ir anglų kalbų mokytoja. Jos pomėgis – meno istorija.
K.Vaičiūnas kvatoja prisiminęs, kaip nuo savo gerosios, tobulėti skatinusios sutuoktinės kartą gavo pylos. A.Vaičiūnienė vyrui kailį žodžiais taip išvelėjo, kad atsimena iki šiol.
Tą kartą būrys mokinių ir keli mokytojai svečiavosi Moldavijoje. Lietuviai buvo apgyvendinti stovyklos nameliuose, mergaitės ir berniukai – atskirai.
Kol moksleiviai ir mokytojai bendravo, Smilgių mokyklos vadovas K.Vaičiūnas su vietinio kolūkio pirmininku apžiūrėjo apylinkes, o po to sėdo prie butelaičio vyno.
Jau buvo sutemę, kai K.Vaičiūnas, stengdamasis nekristi niekam į akis, susirado namelį ir tylutėliai atsigulė į lovą. Direktorius vos spėjo akis užmerkti, ir kilo baisus triukšmas. Pasirodo, K.Vaičiūnas supainiojo pastatus, įsliūkino pas mergaites ir atsigulė į moksleivės lovą.
Grįžusios moksleivės rado knarkiantį direktorių ir nuskuodė kviesti jo žmonos.
„Ėmiau atsiprašinėti, visiems buvo smagaus juoko, o man – baisi sarmata. Aldutė taip smarkiai barė, kad tokios gėdos gyvenime nebuvau patyręs“, – seną nuodėmę prisiminė K.Vaičiūnas.
Braižant griaudėdavo juokas
Mokytojaudamas K.Vaičiūnas turėjo kelias pravardes. Už akių vaikai jį vadino Plaktuku, Korčiaginu ir Šuriku.
Pačioje pedagoginio darbo pradžioje K.Vaičiūnas niekaip nesuprasdavo, kodėl per fizikos pamokas klasėje kartais nugriaudėdavo juokas. Mokiniai imdavo kvatoti, kai fizikas lentoje rašydavo formules, braižydavo schemas. Priežastis paaiškėjo tik per klasės auklėtinių susitikimą.
„Piešiu ir braižau kaire ranka, o rašau tik dešine . Kai reikėdavo ką lentoje žymėti, nejučia imdavau dirbti abiem rankom, tada vaikai nebespėdavo ir juos tai baisiai juokino“, – prisimena K.Vaičiūnas.
Pirmosios mokytojavimo dienos prabėgo vaikų kolonijoje. Jaunų mokytojų budėjimo metu pabėgo 3 paaugliai. Milicija juos surado Odesoje. K.Vaičiūnui su kolegomis teko vykti traukiniu ir parsivežti bėglius.
Nepilnamečių kolonijoje įgyta praktika vėliau labai padėjo tvarkytis su neklaužadomis. Su išdykėliais K.Vaičiūnas stengėsi būti griežtas, bet pykčio jiems nelaikė, prisimindavo savas mokyklines išdaigas.
Sprogius kokteilius – į pasienius
K.Vaičiūnas su jaunesniu broliu mokėsi Dotnuvos internate, taip jų daugiavaikei šeimai buvo lengviau.
„Mokykla buvo vienuolyne, mums atrodė, kad ten vaidenasi, vis taikėmės pabėgti namo“, – pasakojo vyras.
Kartą išspruko ir manė pėsti iš Kėdainių nueisią iki Kupiškio. Netrukus juos su mašina pasivijo auklėtoja. Kalbinami gražiuoju vaikai nereagavo, tad mokytoja juos prisiviliojo saldainiais, įlaipino į automobilį ir parsivežė atgal.
Pabėgimas nebuvo didžiausia šunybė.
Berniūkščiai statybose prisirankiodavo karbido, suberdavo jį į butelius, užpildavo vandens, suplakdavo ir mėtydavo į Dotnuvėlės upelį. Driokstelėdavo sprogimas, ir krūvos žuvų išplaukdavo pilvais į viršų.
Sužinojęs apie tai, sprogdintojus pasikvietė direktorius. Vaikigaliai ką tik buvo prikimšę į butelius karbido, su jais ir prisistatė. Įsliūkinę į kabinetą jie indus su sprogiais kokteiliais patylom sustatė palei sieną ir direktoriui žiūrėjo į akis lyg niekuo dėti.
Po kelių minučių buteliai vienas po kito ėmė sproginėti, direktoriaus kabinetas buvo apdergtas nuo grindų iki lubų.