Taigi buvo paprotys jauniems vyrams atlikti „praktiką“ su prostitute arba – dažniau – su namų verge. Ir ne tiktai – vyrui buvo visai normalu iki santuokos turėti meilės ir lytinių santykių su kitomis moterimis ir net nuolat išlaikyti sugyventinę (bet šią buvo kategoriškai privaloma palikti tuokiantis). Be to, pakanka perskaityti Pompėjų grafičius, ir pastebėsime, kaip prastai visuomenės buvo vertinama, jei vaikinas sulaukdavo vedybų amžiaus be seksualinės patirties.
Viename iš šių grafičių, antai, rašoma: „Vaikinukas [adulescentulus] nėra „kietas“ [bellus], jei nėra mylėjęs moters.“
O štai moteriai galiojo visai priešingos taisyklės. Neįmanoma pagalvoti, kad turtingų šeimų merginos galėtų mylėtis prieš tuoktuves. Prie altoriaus jos turėjo žengti nekaltos ir skaisčios. Priežastis nujaučiama. Taip buvo ne tik dėl psichologinės ar visuomeninės vertės, romėnų vyro priskiriamos moteriai, kuri negalėjo prilygti jokiam vyrui.
Buvo ir praktiškesnių priežasčių – rizika, kad ji tuoksis nėščia, ir taip kils pavojus auginti ne savo vaiką. Be akivaizdžios nešlovės vyrui, buvo ir paveldėjimo problema bei ne pati menkiausia grėsmė – įlieti į šeimą užsieniečio kraujo (commixtio sanguinis), o tai neįmanoma romėnų mentalitetui, kadangi prieštarautų mirusiųjų kultui, kurio apeigas galima atlikti tik su bendrakraujais, ir pirmiausia – vyriškiais.
Dėl tos pačios priežasties našlė negalėjo iš naujo tuoktis metus – tai visiškai pakankamas laikas įsitikinti, kad įsčiose nenešioja mirusio vyro vaiko. Be to, sužadėtinė, pasimylėjusi su išrinktuoju prieš santuoką, jeigu bus įrodyta, kad ji nėščia, galėjo būti nuteista dėl neištikimybės ir privalėjo grąžinti jau įteiktas oficialaus sužadėtinio dovanas, santuoka, žinoma, žlugdavo ir taip toliau.
Būtent tam, kad būtų išspręsta neištikimybės ir neteisėtų vaikų problema, ir šiandien kai kurios Afrikos tautos įsivedė įstrižą paveldėjimo ašį: paveldi ne poros sūnus, bet vyro sesers sūnus, taigi sūnėnas. Tokiu atveju dėl giminystės galima neabejoti.
Romėnų laikais niekas panašaus sprendimo nesugalvojo. Vis dėlto galėdavo nutikti ir taip, kad moteris tuokėsi nebūdama nekalta, o būsimam vyrui tai ne itin rūpėjo...
Būdavo ir taip, kad sužadėtiniai, dėl kurių santuokos šeimos jau buvo susitarusios prieš daugelį metų, mylėdavosi prieš vestuves. Tai nesukeldavo skandalo, bet, jei nuotaka palikdavo nėščia, tuomet tekdavo skubiai tuoktis.
Įdomu tai, kad pagal romėnų mentalitetą kilmingos šeimos mergina privalėjo žengti į santuoką ne tiktai lytiškai skaisti, bet ir... nebučiuota! Turėjo būti niekuomet nebučiavusi vyro. Taigi būta ir „bučinių“ nekaltybės, nors tai jau sunku patikrinti.
Žinoma, mes kalbame apie šeimas, priklausančias romėnų visuomenės elitui, dėl savo statuso turinčias laikytis griežtų taisyklių. O kaip kiti?
Ikivedybinė nekaltybė nebuvo vien kilmingų šeimų prerogatyva. Taip darė ir priklausantieji žemesnėms klasėms, linkusioms mėgdžioti turtingų šeimų elgesį, – dėl noro padaryti įspūdį, arba dėl vilties, kad, reikalams klostantis gerai, vieną dieną sugebės tapti aukštuomenės nariais. Taigi ir jiems buvo labai svarbu, kad moteris tuoktųsi nekalta.
Tai galima suprasti iš daugelio archeologų atrastų įrašų, pavyzdžiui, ant kepėjo, taigi žmogaus, priklausančio tikrai ne turtingam visuomenės sluoksniui, šiandien sakytume – viduriniajai klasei, žmonos antkapio.
Ji buvo vardu Klaudija Earinė, o jis – Markas Junijus Pudentas, gyveno Romoje maždaug mūsų tyrinėjamais laikais (I–II a. po Kristaus). Ant jos antkapio stelos skaitome, kad gyveno susituokusi su savo vyru trisdešimt penkerius metus „nuo akimirkos, kai prarado nekaltybę“ (cum quo vixit a virginitate annis XXXV). Tai, kad šis faktas taip pabrėžiamas, leidžia suprasti, kokia svarbi šioms šeimoms buvo nekaltybė.
Visai kita kalba apie buvusias verges, atleistines. Galbūt šios moterys romėnų visuomenėje labiausiai džiaugėsi laisve. Labiausiai tuomet, kai jų buvęs šeimininkas mirdavo, – būdamas gyvas jis spręsdavo, kas gali susitikinėti su mergina. Iš tikrųjų atleistinė dažniau susitikinėdavo su kitais ir, jei būdavo išlaisvinta jauna, galėjo mėgautis didžiausiomis galimybėmis turėti lytinių santykių iki vestuvių.
Išskyrus šias išimtis, romėnų visuomenėje, kaip matome, vyrauja labai didelis skirtumas tarp lyčių – buvo tikimasi, kad moteris laikysis griežtų taisyklių ir elgsis pavyzdingai, o vyras, priešingai, galėjo daryti ką panorėjęs.