Gyventi Alytuje turko Hakano ir lietuvės Jurgitos šeimą atviliojo verslas. Nors apie gyvenimą šiame mieste Jurgita nė galvoti nenorėjo, keli čia praleisti mėnesiai pakeitė jos nuomonę. „Alytus – ne tik puiki vieta kurti verslą, bet ir auginti vaikus“, – sakė tris sūnus su vyru Hakanu auginanti moteris.
- Darni lietuvės ir turko santuoka daugeliui atrodo neįmanoma dėl kultūrinių, religinių skirtumų. O kaip sekasi tai derinti Jūsų šeimoje?
- Suderinti tikrai įmanoma. Negalėčiau sakyti, kad mūsų santuoka kuo nors skirtųsi nuo to, ką mačiau gyvendama su savo tėvais. Paprastas, eilinis šeimyninis gyvenimas. Tiek lietuvių, tiek turkų tautos turi daug panašumų.
Į vyro tikėjimą aš nesikišu, jį gerbiu. Jis į mano taip pat. Švenčiame tiek katalikiškas, tiek musulmoniškas šventes. Vaikai tikėjimą rinksis patys.
Su vaikais bendraujame lietuviškai, mokome ir turkiškai. Man svarbu, kad jie mokėtų abi kalbas ir galėtų susikalbėti tiek su tėčio, tiek su mamos giminaičiais.
Kai vaikams rinkome vardus, kiekvienam davėm po du vardus – lietuvišką ir turkišką. Vyras dažnai vaikus šaukia turkiškais vardais. Tačiau mano vidurinysis sūnus griežtai reikalauja jį vadinti lietuvišku – Tito vardu. - Apie turkų tautybės žmones yra daug stereotipų. Ar kurie nors pasiteisino?
- Mano vyras iki šiol nepateisino nė vieno stereotipo apie turkų tautą. Kaip visokių yra lietuvių, taip ir turkų. Žinoma, nesu tokia kategoriška, spjaudau per petį ir dėkoju Dievui, kad taip nėra.
Dvejus metus gyvenau Turkijoje kartu su vyru ir jo artimaisiais. Jo tėtį pažinojau trumpai, tačiau mama – labai maloni ir paprasta. Mus labai gerbė.
Su vyru kalbėjomės ir apie vieną dažnai pasitaikančią šeimos konfliktų situaciją, kai vyrai atskiria vaikus nuo motinų ir išsiveža juos gyventi kitur. Dažniausiai žmonės taip elgiasi ne dėl to, kad nori pagrobti, o dėl to, kad bijo prarasti. Turkai labai myli savo vaikus. Mano ir Hakano nuomonės šiuo klausimu sutampa – toks poelgis yra labai egoistiškas ir nepateisinamas, nes vaikas yra pasmerkiamas gyventi be kurios nors savo gyvenimo dalies.
- Gyvenote keliuose Lietuvos miestuose ir Turkijoje. Kodėl galiausiai apsistojote Alytuje?
- Mano vyras iš Vilniaus važinėjo dirbti į Marijampolę. Pravažiuodavo pro Alytų. Jį patraukė miesto dydis, pamatė, kad kebabinėse žmonių netrūksta. O ir kebabinių čia nėra per daug. Todėl jis nusprendė čia kurti savo verslą –atidaryti kebabinę. Visą dėmesį versle skyrė kokybei ir skoniui.
Kai jis savo idėją pasakė man, mano plaukai net pasišiaušė. Tačiau tam neprieštaravau.
Kol Hakanas kūrė verslą Alytuje, gyvenau Vilniuje. Maždaug mėnesį laiko vyras mane įkalbinėjo persikelti gyventi į Alytų. Tačiau aš nė iš tolo nenorėjau apie tai girdėti. Prieš Naujuosius metus jis man pasakė, kad jau atėjo laikas kraustytis. Iš pradžių siūliau jam palaukti bent jau kol vaikai pabaigs šiuos mokslo metus, tačiau dėl verslo to atidėlioti jau negalėjome.
- Ar atvykus gyventi į Alytų pasikeitė Jūsų požiūris?
- Tvirtai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Dabar su šypsena prisimenu, kad buvo ir ašarų paliekant Vilnių. Žinojau, kad Alytuje būsime vieni, nebus giminaičių, sostinėje palikome savo draugus.
Mūsų devynmetis sūnus labai nusivylė tokiu mūsų sprendimu. O mažiausiajam ir viduriniajam kol kas gerai visur, kur yra mama.
Alytus – labai geras miestas auginti vaikus. Čia vaikai kitokie – vaikiškesni, ramesni. Čia žmonės daugiau bendrauja. Vilniuje per daug dideli tempai, atstumai, nuolat vyksta kova už būvį, dideliame mieste vaikai praranda dalį savo vaikystės.
Tiesa, atvažiuodami čia gyventi, paskui save atsivežėme ir dar vieną draugų šeimą. Juos įkalbėjome kurti verslą kartu.
- Alytaus centre maždaug jau pusę metų sėkmingai veikia Jūsų atidaryta kebabinė. Ar yra planų plėsti šį verslą?
- Pirmame Alytuje jau atidarėme kebabinę ant ratų, tiesa, kol kas dėl darbuotojų stygiaus ji dar nedirba pilnu pajėgumu, bet tikimės, jog rudeniop, po atostogų sugrįžusiems alytiškiams jau galėsim pasiūlyti viską, ką esam suplanavę.
