Neseniai D.Bielskytė išleido trečią poezijos knygą „Vardas debesies“, kurią dedikavo savo noru iš gyvenimo pasitraukusiam mylimajam. Kūrinius knygai padėjo atrinkti ir redagavo sesuo.
Knyga dienos šviesą išvydo reikšmingu laiku – tarp A.Mėčiaus gimtadienio – kovo 26-osios ir mirties datos – gegužės 25-osios. A.Mėčiui, su kuriuo Dalia gyveno dešimtmetį, dabar būtų 49-eri. Buvo tapusi tradicija, kad A.Mėčius per savo gimtadienį rengdavo tapybos parodas, atidarymo metu skambėdavo D.Bielskytės poezija.
Šįkart Dalia viena su savo kūryba pasirodė publikai sostinės meno galerijoje „Arka“. Kelis dailininko kūrinius poetė įterpė tarp eilėraščių posmų. Knygos viršeliui Dalia panaudojo paskutinę Arūno dovaną.
Kūrybinio vakaro metu jaunėlę palaikė vyresnioji sesuo.
Keleriais metais prasilenkusios laike, gyvenančios viena nuo kitos už kelių šimtų kilometrų – Dalia Klaipėdoje, o Eglė Vilniuje – seserys yra sielų sąjungininkės. Sunkūs išbandymai jas užgrūdino, sutelkė į bendrą kumštį, kai kvėpuojama, mąstoma, svajojama tuo pačiu ritmu.
– Dvi seserys – šviesiaplaukė ir tamsiaplaukė. Kokie ryškiausi jūsų charakterio skirtumai ir panašumai?
Dalia: Manau, kad esame labai panašios. Abi labai jautrios, tvirtai perėmusios tėvų šeimos vertybes. Bent jau aš visą gyvenimą noriu būti panaši į Eglę. Stipresnė būna ta, kuri pajunta, kad kitai tuo metu reikia tvirto peties. Stipriosios vaidmeniu mes keičiamės.
Eglė: Viena didžioji, kita mažoji. Esame labai skirtingos. Dalia – atvira, energinga, komunikabili, veikli. Aš – uždara, nelinkusi daug bendrauti, sunkiai išsijudinanti.
– Ar seserystės galia yra neįveikiama tvirtovė, sauganti nuo didžiausių likimo smūgių?
Dalia: Sesuo – žmogus, kurio nesirenki, todėl negali nieko iš jo tikėtis ir reikalauti. Sesuo ir džiaugsme, ir varge yra sesuo. Ne kartą įsitikinome ypatingu viena kitos pajutimu per atstumą. Sesuo negali padaryti nieko, dėl ko jos išsižadėčiau ar ją pasmerkčiau. Tikiu, kad ir aš negaliu.
Eglė: Sesuo – tai užnugaris. Žinau, kad niekada neliksiu viena net juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai savotiškas saugumo jausmas, kai žinai, kad yra pasaulyje žmogus, kuris neišduos. Palaikys, net jeigu labai smarkiai suklystum, jei nusisuktų visi, sesuo vis tiek liktų su tavimi.
– Tarp jūsų – aštuonerių metų skirtumas. Kada atsirado tarpusavio bendrystė?
Dalia: Kažin ar reikia žmogų suprasti, kad mylėtum? Vaikystėje jėga veržiausi į be galo įdomų sesers pasaulį, paauglystėje – derybomis ir pataikavimu, ištikimybe, o paskui staiga viskas tapo aišku – mes tiesiog mylime viena kitą net tada, kai nesuprantame. O iš tos meilės atsiranda bendri interesai, draugai, noras padėti, globoti, matyti. Kai visą gyvenimą turi seserį, tai atrodo taip savaime suprantama, net sunku paaiškinti tą seserystės svarbą.
Eglė: Bendrystė turbūt buvo visą laiką. Kadaise, kai bananai buvo retenybė, Dalia jų gavusi vieną paslėpė po čiužiniu, kad ir man tektų, kai grįšiu iš atostogų. Bėda, kad tam bananui po čiužiniu reikėjo pagulėti porą mėnesių.
Tikrasis tarpusavio supratimas atėjo, kai Dalia nusikirpo kasas ir jai nuėmė dantų kabes, kai pradėjome pasaulyje matyti tuos pačius dalykus. Tada nebeliko metų skirtumo. Dabar kartais, o gal net dažnai, ji auklėja mane kaip vyresnioji, o aš nuolankiai klausau ar net bandau teisintis.
– Kokius prisimenate vaikystės ir paauglystės nuotykius. Ar pešdavotės?
Eglė: Visko būdavo. Ir skųsdavome viena kitą, ir pykdavomės. Kambario duris kartais šluota užremdavau, kad mažoji sesė neįkyrėtų. Ji norėjo dalyvauti visur – bendrauti su mano draugais, skaityti mano knygas, žinoti mano paslaptis.
Kartą taip atsibodo vaikščiodama iš paskos su braškėmis saujoje ir klausinėdama, kur jas dėti, kad leptelėjau: „Susikišk į kišenę.“ Ji ir susikišo. Tada gavau pylos.
O pirmą jos gyvenimo vasarą, pamenu, man leido stumti vežimėlį, užvažiavau ant akmens, vežimėlis apvirto, Dalytei, dar visai kūdikiui, buvo prakirsta lūpa. Pamačiusi kraują išsigandau, kad ją užmušiau. Močiutė ilgai vijosi mane laukais, nes iš siaubo bėgau, kur akys mato. Bet šiaip sesė buvo puiki – saugojo mano paslaptis, slėpė nuodėmes.
Dalia: Aš buvau bjauri mažoji. Pagrandukas. Lepūnėlė. Sesės dėmesio reikalavau kaip savaime suprantamo dalyko, o jo nesulaukusi elgdavausi bjauriai: skųsdavau, šnipinėdavau, imdavau jos „šventus“ daiktus ir trukdydavau bendrauti su „dideliais“ draugais.
Eglutė man pakankinti sugalvodavo rafinuotesnių būdų: pasakodavo, kad yra visai ne mano sesuo, o ragana Laukė. Jei netikėdavau, imdavo ūkti ir suktis ratu, kol apimta siaubo pradėdavau klykti: „Nenoriu, nebūk ragana!“ Aš dažniausiai skųsdavausi tėveliui, Eglė – mamytei. Kol juodu tarpusavyje aiškindavosi, kur šioje vaikiškoje istorijoje glūdi tiesos grūdas, mes susitaikydavome ir rasdavome įdomesnės veiklos. Šiaip Eglutė buvo nuostabi sesuo: ji man, mažai, sugalvodavo stebuklingų pasakų ir istorijų, gražiausių žaidimų.
– Kaip į gyvenimą pasibeldė poezija? Kiek žinau, pirmoji eilėraščius rašyti pabandė Eglė. Vėliau plunksnos ėmėsi Dalia. Ar būta konkurencijos? Kaip reagavote, kai jaunėlė sesuo savo kūryba jus pranoko?
Eglė: Raskite jauną žmogų, kuris nerašo eilėraščių. O mes juk dar kokioje šeimoje augome – kūdikystėje tėtis mane migdydavo skaitydamas Homerą. Knygų buvo pilni namai. Poezija skambėdavo vietoj lopšinės.
Dvidešimtojo gimtadienio proga mama perspausdino mašinėle ir padovanojo man tuo laiku niekam neprieinamą Kazio Bradūno knygą – iki šiol saugau tuos lapus kaip didžiausią brangenybę. Tad natūralu, kad abi rašėme.
Buvo akimirka, kai supratau, kad Dalios tekstai geri, o aš tik šiaip rašinėju. Negaliu sakyti, kad širdies nedilgtelėjo. Laimė, jau buvau tokio amžiaus, kad nelabai norėjau rašyti, tad plaukų nesiroviau. Tiesiog skaičiau, ką ji rašo. Sakiau savo nuomonę, kuri jai ne visada patikdavo. Ginčydavomės. Ir iki šiol tebesiginčijame.
Dalia: Nė vienas eilėraštis neišvydo dienos šviesos nepalaimintas Eglutės. Iki šiol manau, kad sesuo be reikalo slepia savo tekstus. Bet jeigu ji taip nori – neperkalbėsi. Gal kada nors tie norai pasikeis. Užaugusios ant to paties medžio, mes vis tiek visada būsime arti poezijos, arti literatūros – ar kaip skaitytojos, ar kaip rašytojos.
– Ar meilė jūsų gyvenime taip pat plaukė paraleliai?
Eglė: Meilė – ta sritis, kurioje niekaip nesikryžiavo mūsų keliai. Gal ir dėl amžiaus skirtumo. Jai nebuvo įdomūs tie, kuriuos įsimylėdavau. Niekada nekonkuravome, ačiū Dievui. Žinojome viena kitos istorijas, daug kalbėdavomės. Guosdavomės, girdavomės. Ir dabar tas pat.
Dalia: Būti meilės reikalų patikėtine – sesers pareiga. Tokios ir esame viena kitai – šuliniai, kur gali išsirėkti ar išsidainuoti.
Kiek ašarų išlieta viena kitai ant peties, kiek vyno išgerta, kokia gausybe litų papildytos telefono operatorių sąskaitos.
– Yra toks posakis: „Negimk graži, bet gimk laiminga.“ Kurios gyvenime daugiau skaudžių išbandymų?
Eglė: O kaip palyginti? Daliai tekę išbandymai neišvengiamai liečia mane, man tekę – ją.
Dalia: Pagal šį posakį, manau, mums abiem nuskilo – ir gražios, ir laimingos. Ar gali save nelaimingu vadinti žmogus, turintis namus, šeimą?
Išgyvenimai – ligos, netektys, nelaimės – yra skirti kiekvienam. Visi mes gimdome ir laidojame. O gražumas ateina su metais arba su metais praeina. Aš norėčiau tokio, kuris ateina ir išsiskleidžia po žiluma plaukų giedromis akimis, ramia šypsena, patirties raukšlėmis ir visu kitu gėriu, kai gali pasakyti: graži senatvė.
– Dalia, motinystės džiaugsmus ir rūpesčius jums teko patirti labai anksti – pirmąją dukterį pagimdėte būdama septyniolikos, kai mokėtės paskutinėje mokyklos klasėje. Antroji gimė po trejų metų. Ar sesuo tuo periodu padėjo jaunai mamai?
Dalia: Mano dukros – didžiausia mano laimė. Puikios, talentingos, gražios mergaitės jau skleidžia sparnus ir joms puikiai sekasi. Eglė – abiejų krikšto mama. Kitaip ir būti negalėjo. Tikiu, kad seserystės džiaugsmą jaučia ir mano dukterys. Jau dabar matau, kaip jos viena kitos pasiilgsta, kaip viena kita džiaugiasi ir viena kitą papildo.
Eglė: Dalios dukterys Ieva Marija ir Ugnė Danielė – mūsų giminės didžiausi džiaugsmai.
Prieš Ievai Marijai ateinant į šį pasaulį pasiėmiau atostogų – norėjau būti šalia sesers Klaipėdoje. Jau buvau baigusi mokslus ir dirbau. Prisimenu kiekvieną tos gruodžio nakties minutę. Tai buvo šventė.
– Egle, kaip priėmėte žinią, jog sesuo susirgo kraujo vėžiu? Ar jautėte išgąstį, kaltę, o gal pyktį? Ir kaip jūs, Dalia, sutikote siaubingą žinią? Juk jums buvo 24-eri, kai išgirdote diagnozę, – ūminė mieloblastinė leukemija. Tada viena auginote dvi mažametes dukras, ruošėtės studijuoti universitete.
Eglė: Tai buvo vienos baisiausių gyvenimo akimirkų. Bejėgiškumas, siaubas ir pyktis. Bet ką kaltinti? Dabar žvelgdama atgal džiaugiuosi, kad visi susitelkėme. Kaip priėmė žinią Dalia? Ji tiesiog gyveno. Tada ir mes visi pradėjome gyventi.
Tai ir yra vienintelė išeitis – gyventi toliau. Tik keičiasi tikslai, dienos ir naktys įgauna kitą prasmę.
Dalia: Aš pykau, bijojau, blaškiausi. Kankinau artimuosius ir gydytojus. Paskui supratau, kad reikia tiesiog eiti tuo keliu, kuris tau numatytas, priimti pagalbą, nuolankiai iškentėti ir tikėti, jog viskas bus gerai. Eglė visada buvo šalia.
– Prisiminkite dienas, o gal tai buvo mėnesiai, kai Eglė tapo jūsų kaulų čiulpų donore ir kartu su jumis gulėjo vienoje palatoje Lenkijoje, Katovicuose?
Dalia: Tai buvo vienos sunkiausių, bet vienos turiningiausių dienų. Pokalbiai, ašarojimai, pajuokavimai, laiškai, kūryba.
Toje mažoje palatoje sutilpo mūsų abiejų gyvenimas. Dalinomės telefono rageliu kalbėdamos su artimaisiais, stiprinome viena kitą, kai būdavo baisu, beveik nepaleisdavome viena kitos rankos.
Iki šiol esu dėkinga Lenkijos gydytojams, kad jie suprato – mūsų negalima išskirti, mes būtinos viena kitai kaip oras. Daugiau niekada neteko tiek laiko ir taip prasmingai praleisti kartu.
Buvimas šalia mirties akivaizdoje viskam suteikia ypatingą prasmę.
Eglė: Atskirtos nuo viso pasaulio Katovicų ligoninės palatoje patyrėme didžiausią bendravimo pilnatvę.
Iškalbėjome visą gyvenimą. Dainavome, skaitėme, rašėme, juokėmės.
Ta atskirtis nuo artimųjų, likusių Lietuvoje, buvo sunki. Laiškai, kai dar nebuvo kompiuterių, eidavo savaitę, gaudavome savaitės senumo laikraščius, žurnalus, iš Lietuvos mums atsiųsdavo daug knygų.
Telefono pokalbių sąskaitos buvo kosminės. Sunkiausia akimirka, ko gero, kai sesei prieš transplantaciją kunigas suteikė Ligonių patepimo sakramentą. Lyg ir turėtų paguosti, bet buvo baisu.
Laikas Katovicuose daug pakeitė mūsų gyvenime. Būtent ten parengėme pirmą Dalios poezijos knygą – dar be pavadinimo, tik tekstus. Mudvi tapome labai artimos, tai – dovana, kurios galbūt nebūtume gavusios kitomis aplinkybėmis.
– Išgelbėjote seseriai gyvybę. Kokių pamokų gavote iš tos sunkios situacijos?
Eglė: Nesijaučiu išgelbėjusi gyvybę. Nereikia tokių bėdų ir nelaimių, kad žmonės galėtų būti kartu. Girdėti vienam kitą galima ir kasdienybėje. Kitas reikalas, kad tai ne visuomet pavyksta.
Žmogus – keistas padaras. Reikia baisaus sukrėtimo, kad suprastum, kaip myli tą, kuris šalia. Gal tai ir yra pamoka? Pamatyti svarbiausius dalykus. Suprasti, kas yra laimė. Taip, paprasčiausia laimė, kai atsibundi ir kas nors tau sako: „Labas rytas!“
Dalia: Niekada nesakiau sesei: „Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę.“ Niekada nesistebėjau, kad ji tapo mano kaulų čiulpų donore. Nuo pirmos akimirkos tai buvo taip natūralu, aš dėl jos tikrai padaryčiau tą patį.
Nė vienam mūsų šeimoje net klausimas nekilo. Ir dėl to aš ją myliu nei daugiau, nei mažiau. Kitas dalykas – sesė įveikė didelę baimę. Eglė bijo bet kokių medicininių procedūrų. O Lenkijoje prieš transplantaciją jų buvo daug. Dėl savęs ji nebūtų to iškentusi.
– Galbūt jūsų abiejų kova su onkologine liga stiprybės suteikė ir kitiems?
Eglė: Didžiausia bėda ištikus tokiai nelaimei – informacijos trūkumas. Kai nežinai, ko griebtis, kaip elgtis, kartais vien dėl to palieka viltis. Kam nors reikia to imtis – šviečiamosios veiklos, psichologinės pagalbos, tiesti ranką.
Lenkijos gydytojai ėmė kalbinti Dalią Lietuvoje organizuoti pagalbą sergantiems žmonės. Iš pradžių tai atrodė neįmanoma. Jai norėjosi kuo toliau bėgti, viską pamiršti. Bet paskui Dalia vis dėlto ryžosi. Ji keletą metų vadovavo onkohematoliginių ligonių draugijai „Kraujas“. Jos telefono numeris viešas, ji daug bendrauja su panašaus likimo žmonėmis, tikrai ne vienam padėjo.
Mane džiugina, kad Lietuvoje turime „sesutes dvynes“ – Viktoriją ir Aurėją Kalaimaites, kurių istorija atkartoja mūsiškę. Tik mes dvi didelės, o jos abi mažytės. Bet mus sieja nematomas ryšys. Taip ir dėl pagalbos panašaus likimo ištiktiems žmonėms – banalu, bet bendravimas turi nežmoniškai didelę galią. Žodžiai gali užmušti, gali prikelti.
Dalia: Kiekviena pasveikimo istorija yra balzamas sergančiųjų sielai. Man teko laimė dirbti su nuostabiais žmonėmis bendrijoje „Kraujas“. Gražūs darbai, akcijos, meniniai projektai, įvairios pagalbos ir informacijos teikimas, tikiuosi, tapo atrama daugeliui žmonių. Lietuvoje vyksta kaulų čiulpų transplantacijos, sėkmingai gydomos įvairios kraujo vėžio rūšys, didėja negiminingų kaulų čiulpų donorų registras, teikiama kvalifikuota psichologinė pagalba.
Kažkur skaičiau, kad pasveikusi nuo mirtinos ligos moteris tampa pusiau dvasių pasaulio gyventoja, gebančia gydyti ir matyti daugiau nei kiti. Žinote, taip ir yra. Daugiau nei kiti matau gerų žmonių, jaučiu daugiau gerų virpesių. Niekada neišsižadėsiu savo misijos liudyti, kad žmogaus gyvybė yra svarbiau už neviltį ir mirtį.
– Prieš metus patyrėte dar vieną stiprų sukrėtimą, kai savo noru iš gyvenimo pasitraukė jūsų mylimasis dailininkas A.Mėčius. Priešmirtiniame raštelyje jis parašė, kad jums palieka visus savo kūrinius.
Tačiau Arūno artimieji užvirė aistrų sūkurį ir per teismus bando pretenduoti į velionio kūrybinį palikimą. Apmaudu, kad šiuo metu tenka ne tik gedėti, bet ir varstyti teismų duris.
Dalia: Jaučiuosi suglumusi. Mūsų šeimoje nelaimės akivaizdoje įprasta vienytis, o ne vaidytis. Dabar esu įvelta į kitokį procesą. Priekaištų ir užgauliojimų negirdžiu – girdžiu palaikymo žodžius, jaučiu draugus šalia. Ir šeimą.
Viskas praeis, viskas bus gerai. Kadaise, kai sirgau, Eglė man sakė: „Matysi, bus diena, kai tai, ką kenčiame šiandien, tebus prisiminimai.“ Ateis diena, kai šios dienos kančia bus virtusi prisiminimais.
– Tikriausiai širdį glosto neseniai pasirodžiusi poezijos knyga, kurią dedikavote Arūnui. Ką apie naują literatūros kūrinį mano literatūrologė Eglė?
Eglė: Apie knygą kalbėjome jau keletą metų: dėliojome tekstus, rinkome iliustracijas, planavome ir tarėmės tiek su Dalia, tiek su Arūnu, tiek su knygos dizaineriu Arūnu Juozapaičiu. Net su knygos leidėju ir mecenatu Sauliumi Jokužiu buvo aptariamas knygos atsiradimas.
Barėmės, ginčijomės, pykomės, taikėmės. Ne per pusmetį knyga atsirado. Joje sudėti ne dabar parašyti tekstai – juos rinkome nuo 2000-ųjų, yra ir dar senesnių.
Kitas dalykas, jog bet kurios knygos redaktorius yra vienas neobjektyviausių žmonių po artimųjų. Šiuo atveju aš ir redaktorė, ir sesuo. Tai ką gi aš galiu pasakyti?
Dalia: Kai Eglė tampa redaktore, ji nustoja būti seserimi. Nelabai leidžia ginčytis ir išvedžioti. Greitai atskiria tekstą nuo asmeniškumų ir į vietą sudeda ne tik kablelius.
Džiaugiuosi, kad darbas jau baigtas, kad visų mūsų daugelio metų svajonės ir pastangos virto kūnu.
– Kas jums yra laimė?
Eglė: „Didžiausia laimė – kai tave supranta, kai turi šalia bent vieną tave girdintį žmogų“, – taip sakė viena geriausių mano draugių, kai pasiskundžiau, kad nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Manau, ji teisi. Tegul čia lieka jos atsakymas.
Dalia: Dabar negaliu atsakyti į šį klausimą. Galėjau prieš metus. Gal galėsiu po metų.
Šiandien džiaugiuosi, kad išaušo, kad įdienojo, kad vakarėja. Nors tikriausiai laimė yra pats gyvenimas, net ir tada, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesijauti laimingas.
– Ko norėtumėte iš to, ko neturite? Kokie jūsų siekiai?
Eglė: Šiuo metu labai trūksta ramybės. Norisi stabtelėti, nebelėkti, pabūti su savo žmonėmis.
Dalia: Noriu išeiti į atsargą. Į pensiją. Į užtarnautą poilsį. Atostogauti. Kur nors išeiti, kol išsilaižysiu žaizdas. O paskui sugrįžti kaip kokia roko grupė, kuri, pažadėjusi niekada nebegroti, grįžta ir surengia koncertą. Ar net visą koncertinį turą.
