Dvi dukteris – 17 metų Luką ir 14-metę Ulą auginantys sutuoktiniai vienu balsu tvirtino, kad vyrui ir žmonai dirbti toje pačioje srityje – didelis privalumas. O akušerio-ginekologo profesija – ne tokia ir moteriška, kaip daug kam tradiciškai atrodo.
Kaip ginekologai lytiškai šviečia savo vaikus? Kalbėdami intymiausiais klausimais Reda ir Rolandas išliko atviri, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
– Kai vyras ir žmona dirba vienodą darbą, čia daugiau pliusų ar minusų?
Rolandas: Pliusų labai daug: kadangi žinai kasdienio darbo specifiką, daug ką supranti iš pusės žodžio, o dažnai ir be žodžių. Be to, gali tarpusavyje pasitarti, kaip geriau išspręsti klausimus, kai neaiški diagnozė ar sudėtingas gydymas.
Didelis pliusas – šeimos konsiliumas, kai galime vienas kitam pabūti sąžinės balsu. (Šypsosi.) Minusų nežinau, nebent savo vaikams namie įkyrime diskutuodami apie mediciną.
Reda: Ir aš minusų nematau. Tai – vienas didelis pliusas. Pirmiausia, antroji pusė visada tave supras, galės patarti, kartais – pakritikuoti, dažniau – pagirti. Bet nuostabiausia, kad tai bus nuoširdu, tai bus teisybė.
Be to, bet kokiame profesiniame vakarėlyje visada turiu šokių partnerį, o mūsų profesijoje – dauguma moterų, todėl čia dar vienas rimtas privalumas.
– Ar nejaučiate konkurencijos profesinėje srityje, slapta nepavydite vienas kitam pacienčių, teigiamų atsiliepimų?
Reda: Mano žmogaus sėkmė – tai ir mano sėkmė.
Jei vienas kitam pavydėtume, negyventume tiek metų kartu.
Aš džiaugiuosi Rolando profesiniais laimėjimais, man daro įspūdį, kad jis nuolat mokosi, įvaldo vis naujas medicinines technologijas.
Rolandas: Kadangi mano žmona yra geresnė gydytoja nei aš, tai man suteikta didelė Dievo dovana gyventi kartu ir nuolat mokytis iš Redos. Tegu kiti pavydi.
– Ar vyrams ginekologams sunku konkuruoti su tos pačios profesijos moterimis?
Rolandas: O kodėl apskritai vyrams ir moterims, kad ir kokių profesijų jie būtų, reikia konkuruoti? Lytis niekaip nelemia gydytojo sugebėjimų, kvalifikacijos ir atsidavimo savo profesijai. Pacientai tai greitai pajunta ir pasirenka savo gydytoją, nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris.
Reda: Tik pradedantysis ginekologas vyras gal sunkiau sukuria savo pacienčių ratą. Bet įgijus įgūdžių vyrai ginekologai netgi tampa populiaresni. Nors aš pati mieliau renkuosi moteris ginekologes.
– Akušerija-ginekologija tradiciškai laikoma labiau moterišku darbu. Kaip atsitiko, kad pasirinkote tokį darbą?
Rolandas: Supratimas, kad gydytojo akušerio-ginekologo darbas yra moteriškas, – tik dar vienas sovietinis reliktas, iki šiol gajus tik posovietinėse šalyse, bet ne Vakarų ar Šiaurės Europoje.
Mano pasirinkimo būti gydytoju ginekologu visiškai nelėmė skirstymas – vyriškas ar moteriškas darbas. Tiesiog taip įvyko, būtų sunku rasti tai lėmusią priežastį. Jeigu reikėtų, galėčiau dirbti ir kitos specialybės gydytoju, pavyzdžiui, anesteziologu-reanimatologu ar kineziterapeutu.
– Ar Rolandas gyvenime – vyriškas vyras? Kokios jo savybės jus labiausiai žavi?
Reda: Man – vyriškas. Vyriškumas man siejasi su tam tikru mąstymo būdu, labiau apčiuopiančiu esminius dalykus.
Su pakantumu. Su atsakomybės jausmu. Su pagarbiu elgesiu moterų atžvilgiu visur ir visada.
Esu tik vieną kartą mačiusi Rolandą, kai jis pakėlė balsą kalbėdamas su moterimi.
Tai buvo Portugalijoje. Moteris buvo vagilė, jau spėjusi įkišti ranką į jo piniginę. Jie kiek apsistumdė, bet vėliau, matyt, supratęs, kad, nepaisant visko, čia moteris, jis jai liepė eiti ir melstis – mat vagystė įvyko šalia bažnyčios.
– Ginekologo darbas tiesiogiai susijęs su intymia moterų sfera. Kaip vyrams ginekologams pavyksta perorientuoti mąstymą iš profesinio į asmeninį ir atvirkščiai?
Rolandas: Atsakysiu taip – jei ginekologams, chirurgams, urologams, traumatologams, terapeutams ir kitų specialybių gydytojams, kurie dažnai susiduria su sergančia paciente, moters kūnas kelia emocijų, trukdančių diagnozuoti ligą ir gydyti pacientę, tai gal jau geriau tada bandyti save išreikšti kitoje veikloje.
Taip jau yra – ne kiekvienas gali be emocijų stebėti žmogaus kūną.
– Ar anatominių dalykų išmanymas nekliudo aistrai?
Reda: Manau, padeda.
Rolandas: To reikėtų paklausti jaunų žmonių, nes mano amžiuje apie tai kalbėti jau nebepatogu. (Šypsosi.)
Kadangi Lietuvoje, kiek žinau, į medicinos specialybę kasmet konkursai vis didesni, tai reiškia, kad jaunimui anatominių dalykų išmanymas tikrai aistros neslopina.
– Reda, ar sudėtinga sugundyti, nustebinti vyrą ginekologą?
Reda: Niekada nekėliau sau tokių tikslų – sugundyti! Turite omenyje: vyras grįžta po darbo, o aš namie su šilkiniu peniuaru, implantuotomis krūtimis ir papurtusiomis nuo silikono injekcijų lūpomis? Žvakės dega? O vaikai užrakinti kambariuose, kad nesutrukdytų erotiniam seansui? Įsivaizduoju gundomojo reakciją! Bėgtų neatsisukdamas.
– Ką apie tai mano Rolandas?
Rolandas: Kadangi, remiantis oficialia statistika, Lietuvoje išsiskiria kas antra susituokusi pora, o mes su Reda vis dar gyvename kartu, tai, matyt, Redai tai vis dar pavyksta.
Bet žmonai atsipalaiduoti nerekomenduočiau, nes statistika – grėsminga. (Šypsosi.)
Reda: Ta proga prisiminiau vieną nutikimą. Prieš kokius 10 metų vakarojome su kolegomis ginekologais Rygos džiazo klube.
Gera muzika, vynas, šokiai. Ir tik vienas vyrukas sukosi net sukaitęs šokdindamas visas aplink esančias moteris.
Vienas kolega, turintis subtilų humoro jausmą, jam ir sako: „Na, matau, jūs ne ginekologas?“ Tas įsižeidęs atgal: „Ir kodėl gi taip manote?“ – „Na, todėl, kad jums vis dar akys blizga, kai moterį pamatote.“
Beje, jis tikrai buvo ne ginekologas, o šeimos gydytojas.
– Turite vaikų, bet Rolandas nepriėmė gimdymų, nors yra puikus šios srities profesionalas. Kodėl?
Rolandas: Tais metais, kai Reda gimdė vaikus, buvau dar žalias akušerijos-ginekologijos specialybės rezidentas.
Kur jau ten man žmonos gimdymus priiminėti, turėjau rūpintis, kad mano labiau patyrusiems kolegoms stiprios arbatos netrūktų.
Reda: Net nesvarstėme tokio varianto. Medicinoje yra nerašyta taisyklė – pats sau daktaru nebūsi, savo artimam žmogui – taip pat. Yra begalė puikių specialistų, kurie gali profesionaliai padaryti šį darbą, o vyras tuo metu tegu būna vyras ir tėvas, tegu paima savo vaiką į rankas, tegu pabučiuoja žmoną.
– Galima įsivaizduoti, kad jūsų šeimoje dėl vaikų lytinio švietimo viskas tobula. Ką, kada ir kaip aiškinote dukroms?
Reda: Galima taip įsivaizduoti, bet taip nėra.
Tai nėra lengva tema kalbėti su vaikais, dažnai jie reaguoja į tokias kalbas kaip į gąsdinimus.
Gana anksti, gal kai mergaitėms buvo 4–5 metai, nupirkome specialias lietuviškas knygutes ir kartu skaitėme. Beje, tada joms ypatingų klausimų nekilo.
Vėliau, jau paauglystėje, dar daug kartų kalbėjome apie visus reikalus – tuomet nebuvo jauku, teko daug juokauti.
Per kiekvienas bendras atostogas vis stengiamės šią temą atgaivinti, bet vaikai ne tokie entuziastingi.
Šituos pokalbius užbaigiame vienodai – kad ir kas nutiktų, jos visada bus mūsų mergaitės ir mes visada jas palaikysime.
