Kad vieni vaikai gimsta nervingesni už kitus, abejoja ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė. Anot specialistės, viską lemia ryšys su mama, juk vaikas į pasaulį piktas neateina.
Ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant įsčiose. Svarbu viskas: kaip mama kūdikį nešioja, ar jo laukia, kas nėštumo metu vyksta jos gyvenime, kaip mamos ir kūdikio atžvilgiu nusiteikęs tėtis.
Kuo daugiau streso nėštumo metu patiria būsimoji mama, tuo labiau tikėtina, kad vaikelis gimęs jausis nesaugiai ir neramiai. Įtaką daro ne tik nėštumas, bet ir gimdymas – būtent dėl to labai svarbu, kad jis būtų kuo harmoningesnis. Jei vaikas sveikas, bet nuolat verkia, klykia, prastai miega – kažkas negerai su jo ir mamos ar tėčio ryšiu, nes kai kūdikis gauna viską, kas būtina: yra sausas, švarus, pamaitintas, pamyluotas, jis tikrai nebūna nervingas.
Nervingi vaikai, pasak V.Čioraitienės, kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra įsitempusi, ko nors bijo, dėl ko nors nerimauja, tokia nuotaika apima ir kūdikį. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekvačiai reaguoja į aplinką – vaikelis būna daug ramesnis. Tas pat su darželinukais ar pradinukais, kuriuos tėvai dėl pernelyg didelio jautrumo ar baimių atveda pas psichologus: pakalbėjus paaiškėja, kad pakitusio elgesio šaknys slypi šeimoje.
Vaikų nervingumą gali sukelti atvirai rodomi ar slepiami nesutarimai tarp tėvų, artimųjų netektis, mamos ar tėčio dėmesio trūkumas, dažniau keičiamos ugdymo įstaigos, bendraamžių patyčios ir t.t.
Taigi, jei norime padėti nervingam kūdikiui, reikia padėti mamai. Pirma, svarbu suprasti, kad verksmas – natūrali vaiko reakcija į aplinką. Kūdikis nemoka kalbėti, todėl reaguodamas į aplink vykstančius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei kūdikiui nieko neskauda, bet jis verkia, į šį verksmą reikia reaguoti adekvačiai, t.y. nesusierzinti pačiai mamai tiek, kad tas nerimas paveiktų vaiką. Jei mama vaiko įtampos nesugeba priimti, ją vėl perima vaikas, nes gyvendami savotiškoje simbiozėje jie vienas kitą maitina emocijomis.
Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija į daugelį naujų patirčių, pavyzdžiui, į apsilankymą pas medikus. Juk iš pradžių vaikas gydytojų nebijo, tačiau mamos nuolat raminamas, kad nereikia bijoti, kad viskas bus gerai, kad tik truputį skaudės, vaikas jaučia per didelį mamos rūpestį ir ima bijoti pats, juk „net mama išsigando“.
Be abejo, priežasčių, dėl kurių vaikas gali būti jautresnis, daug. Tad visos atsakomybės vien tėvams suversti nederėtų. Aptartas uždaro emocijų rato mechanizmas, pasak psichologės, paprasčiausiai vienas dažniausiai pasitaikančių.
Aišku, lengva patarti savyje laikyti visas vaiko išdaigas ir „ožius“ – juk dažnai tėvai patys būna pervargę, tad jiems būtina pasirūpinti ir savimi. Būtent todėl reikėtų pasistengti kartais palikti mažylį močiutei ar auklei, ir išeiti pailsėti. Pailsėję tėvai – tai ramūs tėvai.
Tobulos tėvystės siekiantys tėvai beveik visada yra įsitempę ir pervargę tėvai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidinės ramybės. Būtent todėl neverta aklai sekti knygų patarimais, kaimynų ar giminių patarimais, kiek vaikas turi būti žindomas ir kaip auginamas. Vadovaukitės nuojauta ir nesivelkite į stereotipus – kiekvienas vaikas ir santykis su juo individualus ir nepakartojamas. Vaikui užtenka pakankamai geros mamos – nekeliančios sau per didelių užduočių. Juk jūs esate šalia savo vaiko, paimate jį ant rankų, reaguojate, kai jis to nori, domitės juo, kalbinate – mažyliui to tikrai pakanka.
Per didelės užduotys reiškia pervargimą, o pervargimas – nervingumą, tiek jūsų, tiek kūdikio. Po kelių mėnesių mama savo elgesiu turėtų ramiai rodyti kūdikiui, kad ir ji turi savo poreikių, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradžių vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada būsi tik mano ir miegosi šalia manęs“, tačiau nuolat rodant jam, kaip turi būti, mažylis tikrai priims realybę ir reaguos daug ramiau, nei anksčiau. Netiesa, kad kūdikiui vienam pabuvus vos keliolika minučių, jam gresia depresija, greičiau nerimas apima mamą, o ne vaiką.
Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, tačiau ji vis tiek svyruoja taip įsitempdama pati ir perduodama įtampą kūdikiui. Net neprašomos tokios mamos padaro viską, rezultatas – vaikas nežino savo norų, nes viską žino mama. Reakcija į kūdikį turi būti adekvati, jei vaikas ką nors sako tėvams, rodo dėmesį rankytėmis, kojytėmis – kūdikiui būtina atsakyti nuoširdžiai. Jei mažylis žiūri tėvams į akis ar ką nors rodo, labai svarbu sureaguoti, o ne plepėti su drauge ar žiūrėti televizorių.
Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpažįsta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo kūdikiui, jis būtinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš jūsų – kad kai rodys piešinį, jūs žiūrėsite, o ne sumurmėsite „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk“. Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenybės raidai. Jei vaikai mato apatišką, be išraiškos, depresišką mamos veidą, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš mūsų – tėčių ir mamų. Taigi, jei norite, kad vaikas būtų ramus ir laimingas, tokie turite būti patys. Na, o jei nervingumas nepraeina, vaikas nuolat suirzęs, galbūt verta pasikonsultuoti su neurologais.
