Vladas ir Indrė – vieno lizdo paukščiai. Juodu ir koncertuoja, ir moko vaikus dainavimo paslapčių. Sėkmingai televizijos projekte „Lietuvos balsas“ pasirodžiusi I.Launikonytė yra baigusi džiazo dainavimą. Neseniai ji įsidarbino mokykloje muzikos mokytoja. Moksleiviai per pertraukas net prašo jos autografų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Šalyje žinomam dainininkui V.Kovaliovui, į sceną kylančiam kone tris dešimtmečius, didelis amžiaus skirtumas nekliudo ieškoti darnos su mylimąja. Poros meilės istorija rutuliojasi jau pustrečių metų.
– Neseniai vienoje televizijos pokalbių laidoje, kurioje buvo atvirai kalbama apie porų amžiaus skirtumą, išrėžėte: „Kabinkite man mergišiaus etiketę, bet man dar stovi.“ Ar visada esate linkęs kalbėti be užuolankų?
Vladas: Po šios laidos man paskambino vaikystės draugas, su kuriuo seniai nekalbėjau, ir paklausė: „Jaunystėje iš tavęs negražaus žodžio negirdėjau, o čia kad išsiliejai. Kas su tavimi vyksta?“
Lietuvoje įprasta, kad žmogus turi būti kuklus ir atrodyti šiek tiek nevykėlis, kurio reikėtų gailėtis. Jeigu pasakyčiau, kad esu impotentas, visi tai priimtų kaip normą. Bet man nereikia paguodos ir gailesčio. Kodėl negaliu drąsiai pasakyti, kad man viskas gerai?
Indrė: Toje laidoje mes dalyvavome kartu. Tas drąsus pasakymas buvo labiau šou elementas. Šitokie posakiai Vladui nebūdingi. To labiau galima tikėtis iš manęs.
Vladas: Po laidos paklausiau Indrės, ar jos neįskaudino mano žodžiai. Aš pats nemėgstu vulgarumo. Bet Indrė mane įtikino, kad viskas yra gerai.
Indrė: Aš nesureikšminu tokių dalykų. Nebent jis būtų pasakęs atvirkščiai: impotentas, besiskundžiantis moterų dėmesiu. (Juokiasi.)
Vladas: Jei pradėčiau gintis ir bandyti atsikratyti moterų širdžių ėdiko etiketės, būtų tik blogiau.
– Abu atrodote pašėlę – ką iš tiesų reiškia 22 metų skirtumas?
Vladas: Kai kurie berniukai subręsta kur kas vėliau, nei parašyta knygose. Tik sulaukęs keturiasdešimties pradėjau jausti, kad imu vyriškėti. Gal būčiau pasiekęs finalinį brandos etapą, jei nebūčiau sutikęs Indrės. Kai susipažinome, aš neprašiau jos parodyti pasą. Bet vėliau teko nusileisti keliais laipteliais arčiau jaunystės.
Indrė: Kai Vladas pasakė, kiek jam metų, pamaniau: „Dieve, maniau, kad jis jaunesnis.“ (Juokiasi.)
– Prieš pustrečių metų susipažinote gatvėje. Ar jums įprasta megzti pažintis gatvėse?
Vladas: Nėra taip, kad eičiau gatve ir kalbinčiau nepažįstamus žmones. Iki lemtingo susitikimo Indrę buvau matęs tik kartą. Kai išvydau ją, ateinančią priešais, – gražią, švytinčią ir besišypsančią, net nepajutau, kaip stabtelėjau norėdamas užmegzti pokalbį.
Indrė: Aš iškart pažinau Vladą ir nustebau, kad jis eina manęs link. Jis sustojo šalia ir aš sustojau. Mane mokė gerbti vyresnius žmones, elgtis su jais mandagiai.
Vladas: Taip, ji mandagiai mane išklausė. O aš, pasirausęs kišenėje, radau saldainį. Apėmė jausmas, kad atėjo laikas, kai norisi su kažkuo pasidalyti savo turimu geru. Indrei atidaviau tą vienintelį saldainį.
Indrė: Jau tada gatvėje Vladas man pasiūlė dalyvauti jo koncerte kaip vokalistei. Susitikome, parepetavome. Įstrigo tai, kad po repeticijų neskubėdavome išsiskirti. Įsitraukdavome į kažkokius pokalbius, juokaudavome.
– Kada pajutote, kad norite ne tik koncertuoti ir kalbėtis, bet ir artimesnių santykių?
Indrė: Po sėkmingo koncerto aš visai vasarai išvažiavau pas tėvus į Lazdijus. Kartą Vladas man parašė telefonu žinutę, aš atsakiau. Taip žodis po žodžio mūsų žinutės vijo viena kitą visą naktį. Kai po atostogų grįžau į Vilnių, pradėjome susitikinėti. Vieną vakarą jis man pasakė: „Įvyko tai, ko labiausiai bijojau.“ Jis nesiekė manęs įsimylėti.
Vladas: Kai sutikau Indrę, ketverius metus buvau išsiskyręs. Per tą laiką nesiskundžiau vienatve, tačiau nebuvau užmezgęs tokių santykių, kad norėčiau savo damą supažindinti su artimaisiais, vaikščioti į kiną, pasikviesti į draugo gimtadienį.
Indrė: Vladas mane labai kukliai ir mandagiai „nusikabino“. Kas vakarą kur nors nusivesdavo ar nusiveždavo. Esu labai išranki ir visada dėmesį kreipdavau tik į galantiškus vyrus. Vladas ilgą laiką man atidarinėdavo automobilio dureles. Dabar jau ne visada.
Vladas: Kai pirmą kartą Indrė pati atsidarė dureles, netyčia į jas stuktelėjo kaktą, pasipylė kraujas. Liko randas. Tad pasakiau, kad bus saugiau, jeigu aš atidarinėsiu.
– Ar minite savo pažinties dieną?
Vladas: Aš neprisirišu prie datų, daiktų. Vietos man gali kelti ilgesį, bet datų nesureikšminu.
Indrė: O aš pamenu visas smulkmenas. Galėčiau vos ne su datomis pasakyti, kada mes su Vladu pykomės ir dėl ko kada susitaikėme.
– Ko vengiate, kad nekiltų aštresnių ginčų?
Vladas: Su Indre sudėtinga drauge mokytis dainuoti. Mūsų vokalinis suvokimas yra skirtingas. Kartais susiginčijame net iki barnių. Ji yra jaunesnė ir mano, kad patarinėdamas bandau ją auklėti.
Indrė: Aš į muziką žiūriu plačiau, nes baigiau džiazo studijas, suprantu harmoniją ir žinau, kokiam stiliui tas ar kitas intervalas tinka. Muzika mus labiausiai sieja, bet dėl jos ir ginčų kyla daugiausia.
– Kokiu ritmu bėga jūsų kasdienybė?
Vladas: Nesivadovaujame taisyklėmis, bet laikomės pagrindinio principo – miegas yra gyvenimo džiaugsmas. Jei nueiname miegoti šeštą valandą ryto, o taip būna dažnai, tuomet keliamės maždaug per pietus. Abu esame pelėdos.
Indrė: O kartais iš viso neiname miegoti. Būna, susigalvojame išsikepti kiaušinienės trečią ar ketvirtą valandą ryto.
Vladas: Mes nieko toli į priekį neplanuojame.
Indrė: Man nuo vaikystės užmigti naktį būdavo sunku. Kai pradėjau lankytis pas Vladą, pamačiau, kad ir jo gyvenimo scenarijus panašus. Neslėpsiu, naktinėjimas man – tikra atgaiva.
Vladas: Ir buityje mes nesilaikome taisyklių. Kuris nori išplauti indus, tas ir plauna. Nekvaršiname dėl to galvos. Kartais vienas skuta bulves, kitas plauna indus.
Indrė: Aš mėgstu tvarkyti namus, kai juose esu viena. Taip pat esu atsakinga už katiną, nes jis mano. Vladas gyvūnui tik smėlio atneša.
Vladas: Daugelį vyriškų darbų moku atlikti. Jei Indrė nori lentynėlės prie veidrodžio, prašom – pritvirtinu. Buityje ginčų nekyla. Kai Indrė atsikraustė pas mane gyventi, iš pradžių atlaisvinau jos daiktams vieną spintą. Kadangi ten daug kas netilpo, atidaviau komodą, po to dar vieną spintą išskyriau. Pastebėjau, kad visi mano daiktai atsidūrė mažoje erdvėje. Bet nepanikuoju.
Noriu, kad Indrė gerai jaustųsi, nors žinau, kad jai niekada neužteks vietos. Vieną dieną pamaniau, kad vonioje reikėtų dar lentynų. Pritvirtinau kelias. Kitą dieną užsukęs į vonią apstulbau: keli mano daiktai sudėti ant mažos lentynėlės, o toliau kaip parduotuvėje – gausybė Indrės daiktų. Bet aš neklausiu, kam jai reikia tiek daug daiktų. Jos valia.
Indrė: Kadangi aš atėjau pas Vladą gyventi, stengiuosi pagarbiai elgtis su jo daiktais. Nedarau savo tvarkos. Jei jo daiktai vienur ar kitur padėti, vadinasi, taip ir turi būti.
– Esate išsituokęs. Turite sūnų ir dukterį. Ne kartą prisipažinote, kad esate prastas tėvas, per mažai dėmesio skyrėte vaikams. Ar ryžtumėtės su Indre turėti vaikų?
Vladas: Negaliu pasakyti, kad nesirūpinau savo sūnumi ir dukterimi, tačiau jiems trūko mano dėmesio. Tikriausiai tam stigo laiko.
Prisimenu, ateina vaikas ko nors paklausti, o aš užsiėmęs kitais reikalais ir pasakau: ne dabar. Vaikas pastovėjęs nueina savo keliu. Vėliau apima graužatis, bet atsukti laiko negali. Patrikui greitai bus devyniolika, o Karolinai – 23 metai.
Ar noriu dar turėti vaikų? Tai turi nutikti tuomet, kai esi tikras dėl savo troškimo ir esi pasiryžęs dėl jo aukotis. Vaikai yra labai didelė atsakomybė.
Indrė: Galvoju apie būsimus vaikus, bet šiuos planus nukėliau į ateitį, dar nenoriu paleisti muzikos ir nesu pasiruošusi užsidaryti tarp keturių sienų. Bet kai į mano gyvenimą ateis vaikas, per galvą versiuosi, kad jam viskas būtų gerai.
– Ko vienas iš kito jau išmokote?
Indrė: Kantrybės. Kad prieš priimant sprendimą reikia pagalvoti. Anksčiau vos tik kas nors nepatikdavo, apsisukdavau ant kulno, ir viso gero. Lengviausia į viską spjauti.
Vladas: Aš tiesiog jaučiuosi gerai, kai ji šalia.
– Per pustrečių metų draugystės rožiniai akiniai gal jau nukrito ir vaizdas nusidažė žemiškomis spalvomis. Ką darote, kad jausmų neužklotų niūri kasdienybė?
Vladas: Šauna į galvą mintis, gėlių nuperku. Neseniai tarp pamokų Indrė turėjo ilgoką pertrauką, tad į mokyklą jai atnešiau pavalgyti.
Indrė: Buvo netikėta, nes prašiau atnešti tik vandens. Aš kažkada iš parduotuvės jam parnešiau skaitymo akinius. Per 25 metų gimtadienį Vladas padėjo man nugalėti aukščio baimę – padovanojo skrydį oro balionu. Danguje kartu padainavome.
Net kai kartais susipykstame, o aš esu labai jautri, suprantu, kad kartu būti geriau negu atskirai.
– Tai gal ir vestuvės jau ne už kalnų?
Vladas: Neoficialios sužadėtuvės jau buvo.
Indrė: Po Kalėdų atsivedžiau Vladą į kambarį ir sakau: „Susituokime.“ Jis nustebo: „Kaip tai?“ Sakau: „Čia susituokime.“ Susiėmėme už rankų, aš pasakiau pamokslą. Santuoka „įforminta“ dėl to, kad Vladas turėjo pasižadėti visada man padaryti arbatos. Žodžio jis laikosi.
Vladas: Jeigu Indrei į lovą nešu arbatą, vadinasi, jau esame vedę.
– O kur žiedas su brangakmeniu?
Vladas: Indrė nenešioja žiedų, gal nemėgsta?
Indrė: Laukiu tik tavo vienintelio.
