Dabar jie kartu minko molį, dega krosnyje savo darbus, kartu vyksta ir į parduotuvę apsipirkti, ir į nuolatine darbo vieta tapusį Anykščių meno inkubatorių, kuriame nuomojasi patalpas.
Neatskiriama pora tapę keramikai D.Pyragaitė ir A.Rozanovas suderina viską net ir būdami skirtingos prigimties: Andrius yra vyturys, Dangira – pelėda.
Andrius yra įsimylėjęs varnas, todėl jo kuriamos molinės varnos ir krankliai atrodo kaip gyvi, o Dangira žavisi katinais, kurie sugeba skraidyti debesyse.
Kai jos keramines skulptūrėles pamato vaikai, užsimano žūtbūt jas paliesti, pačiupinėti, iš ko jos padarytos, nes jos labai spalvingos ir linksmos.
Andriaus nulipdytos varnos atrodo kur kas įžūlesnės ir labiau patinka žmonėms, apie kuriuos sakoma, kad jie yra su charakteriu.
Tačiau tokie sutuoktinių kūrybos skirtumai netrukdo suprasti vienam kito iš pusės žodžio.
Vienkiemyje prie Virintos, netoli Kališkų kaimo Anykščių rajone, įsikūrę tautodailininkai neslėpė, kad kaimynams kartais atrodo kaip keistuoliai, nes neaugina vištų, neturi karvės, nelaiko nei ožkų, nei avių, neužsiima daržais. Bet abu dievina kaimą, nes nesijautė gerai gyvendami dideliame mieste.
„Iš tikrųjų geriausias mano kūrinys – sūnus Simonas, kuriam dabar 14 metų. Jis groja fleita. Kai pasižiūriu į jį, matau, kad jis yra savo motinos Dangiros kopija“, – kalbėjo A.Rozanovas.
Vyresnysis Dangiros sūnus iš pirmosios santuokos irgi paveldėjo menininko gyslelę – jis baigė Anykščių dailės mokyklą, įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, mokėsi fotografo amato.
„Mūsų šeimoje visi jaučia poreikį kurti“, – sakė Dangira, nors jos pačios kelias į keramiką buvo vingiuotas.
Jaunystėje ji nė nemanė, kad taps profesionalia keramike. Gimusi Kaune Dangira vaikystėje lankė muzikos mokyklą, dalyvaudavo matematikos olimpiadose. Vėliau daug fotografuodavo, o naktimis vonioje darydavo nuotraukas.
Studijuodama Juozo Gruodžio konservatorijoje, akordeono klasėje, išmoko groti ir skrabalais. Akordeonisto išsilavinimą įgijusiai kaunietei užteko vos kelerių metų, kad nusiviltų muzikos pedagogo darbu. Kasdien iš Kauno į Kazlų Rūdą, kur dvejus metus mokė vaikus groti akordeonu, vykdavusi traukiniu Dangira neslėpė, kad šis darbas buvo ne jai.
Kitas pasaulis jai atsivėrė, kai paraginta draugės ėmė lankyti suaugusiesiems skirtą dailės mokyklą. Tada kilo noras ne tik lipdyti savo malonumui, bet ir šiek tiek užsidirbti pinigų. Ji išmoko daryti molinius paukštelius, kuriuos išdegdavo tėvų sode, o į uodegą prismaigstydavo žolių.
Kai išdrįso atvykti į Vilnių ir Kalvarijų turguje per pusdienį viską pardavė, Dangira už gautus pinigus nusipirko elektrinę krosnelę. Ji taip apsidžiaugė šia sėkme, kad metė pedagogės darbą ir nutarė atsidėti keramikai.
Andrius – taip pat keramikas be diplomo. Laimė, Panevėžyje, kur jis augo, buvo daug talentingų vaikų. Kai šalyje prasidėjo kooperatyvų metas, Andrius nesėdėjo sudėjęs rankų.
Susipažinęs su keramikais, jis lipdė žvakides-namelius, kuriuos buvo nesunku parduoti. Vietoj uždarbio Andrius prašė ne pinigų, o degimo krosnelės. Kai žvakidžių-namelių periodas baigėsi, prasidėjo lėkščių, molinių indų. Po to Andrius lipdė avis, o dabar jam artimiausios varnos.
– Kuo jums brangi Kaziuko mugė?
Andrius: Joje 1998 metais susitikome su Dangira. Tada priėjo prie manęs nedidelio ūgio sušalusi moterėlė ir nedrąsiai paklausė, ar gali greta pasidėti savo darbus. Man jos pagailo, leidau pastovėti. Tai ir tebestovi.
Susipažinęs su ja supratau, kad ji labai nelaiminga. Dangira daug pasakojo apie savo tuometį vyrą, kad jai su juo blogai, tai ir pasakiau: „Mesk jį.“
O kai po trijų mėnesių vėl susitikome, paaiškėjo, kad ji taip ir padarė. Tada aš paraginau Dangirą atvykti į kaimą, išlaisvėti.
Dangira: Iš tikrųjų aš skųsdavausi Andriui, kad man negerai. Jis buvo kantrus ir turėjo tikslą, nes nuo 15 metų svajojo įsigyti nuosavą sodybą. Ir jam pasisekė.
Gal man tik tiek trūko, kad kas nors pasakytų: „Mesk savo vyrą.“ Tikriausiai pasąmonėje buvo subrendęs toks sprendimas, tik jis buvo labai giliai.
– O kaip jūs elgėtės, kai sužinojote apie Dangiros skyrybas?
Andrius: Aš taip pat buvau vedęs, auginome du vaikus. Už savo pirmąją žmoną buvau šešeriais metais vyresnis. Domėjausi keramika, mes jau gyvenome kaime ir manėme, kad pradėjus kurti meną ims į burną kristi kepti karveliai.
Bet taip neatsitiko. Jaučiau, kad mano žmonai gyventi kaime vis sunkiau, jai tai buvo kaip kilpa. Supratau, kad su ja esame pernelyg skirtingi. Tad aš taip pat išsiskyriau.
Nieko baisaus. Mano buvusi žmona pasiekė tai, apie ką svajojo jaunystėje, – išmoko kinų kalbą, daug keliavo po pasaulį, nes jai tai buvo svarbu, o man – ne.
– Abu esate gimę mieste, Dangira – Kaune, Andrius – Panevėžyje. Iš kur tas noras gyventi kaime?
Andrius: Man Vilniuje niekada nepatiko, nes čia grynų vilniečių labai nedaug, o visi kiti – kaimiečiai, susispietę miegamuosiuose rajonuose. Man reikėjo erdvės. Todėl iš Panevėžio kėliausi arčiau Anykščių, iš šio krašto kilę mano seneliai.
Dangira: O man niekada nepatiko Kaunas, nors gimiau ir augau mieste. Anykščiuose jaučiuosi laisvai.
Galiu segėti sijoną iki žemės, užsidėti dizainerės pasiūtą kepurę, niekas nebadys pirštais, o Kaune užėjusi į parduotuvę kartą išgirdau piktą repliką: „Žiūrėkite, eina kvailė.“
– Ar esate labai skirtingi?
Dangira: Jei būtume vienodi, vienas kitam greitai įkyrėtume.
Andrius: Mūsų su Dangira yra panašus pasaulio suvokimas, telepatija – būna, žiūrime televizorių, nueinu į virtuvę, užplikau Dangirai arbatos, nors ji manęs to neprašė, ir atnešu. O ji nustemba, nes aš atspėjau, ko ji nori.
– Kodėl metėte muzikos mokytojos darbą?
Dangira: Mokiau Kazlų Rūdos vaikus groti akordeonu, man patikdavo suvalkiečiai. Kai sudrausmindavau, kad reikia groti, o ne kramtyti gumą, jie pasiūlydavo: „Mokytoja, gal norite žiaumukės.“ Bet man buvo fiziškai sunku tampyti akordeoną.
Profesionalams skirtas akordeonas sveria daugiau kaip 16 kilogramų, bet tai tylus instrumentas. Scenoje atlikdamas rimtesnį kūrinį turi energingai tampyti dumples, nuo to man prasidėjo lėtinis peties sąnario uždegimas.
Mano draugė, kuri anksčiau nelankė net dailės mokyklos, sugalvojo studijuoti architektūrą. Kad galėtų ją studijuoti, ji užsirašė į dailės mokyklą, kur renkasi suaugusieji po darbo. Nuėjome, man patiko. Patikėjau, kad galėsiu pati ką nors kurti.
– Kai esate visur kartu, – ar tai gerai, ar blogai?
Dangira: Kai kur nors viena išvažiuoju, Andrius man kas dvi valandas skambina telefonu.
– Ar pavydi?
Dangira: Greičiau tai įprotis būti kartu. Kai nėra šalia manęs, gal jam kyla nerimas.
Andrius: Nesu toks, nors pagal pavardę galėčiau būti. Man atrodo, kad mano pavardė beveik itališka. Buvo toks širdžių ėdikas Casanova, o aš galėčiau būti Rozanova, bet kažkas pridėjo galūnę, ir tapau Rozanovu.
– Kas apiperka šeimą?
Andrius: Aš esu nepraktiškas, nieko neperku – nei dantų pastos, nei kelnaičių. Man nepatinka pirkti, o Dangirai patinka, nes į Kurklius dažnai atvežama dėvėtų drabužių, ji mėgsta kuistis.
– Ar įmanoma verstis iš suvenyrų?
Dangira: Mes su vyru gauname pinigų tik už savo keramikos darbus, tad ir verčiamės. Kai pradėjau dalyvauti mugėse, išgirdau, kad mano darbai panašūs į vilnietės keramikės Nomedos Marčėnaitės. Ėmiau galvoti, kas ji tokia, nes nemėgstu žiūrėti televizijos laidų. Manau, mano stilius į nieką nepanašus, nes jis būdingas tik man.
Andrius: Apmaudu, kad Lietuvoje mus vadina tautodailininkais, nes tokiu būdu siekiama atskirti menininkus, turinčius diplomą, nuo tų, kurie gerai dirba, yra pripažinti, bet neturi Vilniaus dailės akademijos diplomo. Visame pasaulyje tautodailė vadinama naiviuoju menu.
– Ar nesate kaime keistuoliai, kurie neaugina vištų, kiaulių, neturi karvės?
Andrius: Iš pradžių žmonės stebėjosi, kad iš molio lipdome ne indus, ne lėkštes ar puodelius, ne vazas, o keramines figūrėles. Bet atsitiko taip, kad tuos suvenyrus mes vis dar sugebame parduoti, o ūkininkais tapę kaimiečiai jau skundžiasi, kad negali sudurti galo su galu. Vadinasi, mes vis dar reikalingi.
Mūsų su Dangira sukurtais keramikos darbais yra prekiavę partneriai Norvegijoje, Anglijoje, Danijoje.
Dangiros darbų yra įsigijęs net muziejus Danijoje, bet aš viliuosi, kad ir jos tapyba sulauks ne mažesnio pasisekimo.
O arčiausiai mūsų vienkiemio esantis Kurklių kaimas, nutolęs nuo Anykščių 15 kilometrų, susitraukė. Mūsų šeima – vienintelė, kuri susilaukė atžalos.
Prieš kelis dešimtmečius Kurkliuose gyveno apie 40 žmonių – veikė vaistinė, paštas. O dabar niekas čia nešvenčia krikštynų, vestuvių, nes vyksta vien laidotuvės.
– Ar jaučiatės laimingi?
Dangira: Jei žmogus jaučiasi nelaimingas, jis negali savo artimajam suteikti džiaugsmo.
Aš manau, kad kiekvienas turi būti didelis egoistas, – pirmiausia jis pats turi gerai jaustis, tik tada su juo esantis kitas žmogus pasijunta taip pat gerai.
Turi žiūrėti į save, tada viskas atsistoja į savo vietas.
