Nors viešumoje Gintarė visuomet atrodydavo linksma, jos gyvenime netrūko ir išties skaudžių momentų – vaikystė be tėvo, dvejos skyrybos, vienišos motinos dalia.
Apie tai ši dainininkė kalbėjo Aušros Kilkuvienės vedamoje laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Tris kartus tekėjote ir kas kartą jūsų pavardė buvo vis kita.
– Bet aš dar ir ketvirtą turiu, jei ką – atsarginę. Tą, kuri nemeluoja.
– Ar būdama išsiskyrusi nepajutote kitokio moterų žvilgsnio ir elgesio? Nesaugojo jos savo vyrų nuo jūsų?
– Nelabai dalyvaudavau tokiuose renginiuose, kur visi poromis, o aš viena. Man teko išklausyti ką tik vedusių vyrų skundų, kai žmonų nebuvo šalia, ar vyrų, ką tik susilaukusių vaikų.
Tada jiems patarimus žarsčiau ir galvojau: moteris turi suderinti viską. Jei aš būčiau jų žmonų vietoje, viską sugebėčiau.
– Būti mama, meiluže ir šeimininke?
– Dabar aš kapituliuoju – manau, kad tai neįmanoma. Jeigu ir galima tai suderinti, kas nors nukentės – arba nesusikaupsi darbe, arba visąlaik galvosi apie vaiką, arba tu apie jį negalvosi.
– Trys santuokos, dvejos skyrybos – buvo laikotarpių, kai buvo sunku, kad nepasisekė, kad nesutikote žmogaus.
– Kad man buvo sėkmingos visos trys santuokos.
Pirmoji santuoka man padovanojo nuostabų sūnų. Mano sūnus man visada bus tobulas su visomis savo netobulybėmis. Dabar mes daug svarstome apie jo ateitį, kuo jis nori būti.
Negaliu pirmosios santuokos pavadinti klaida.
Su pirmuoju vyru esame sutarę – jei iki keturiasdešimtmečio nepavyks susitvarkyti asmeninio gyvenimo, vėl susieisime. Galų gale prieš Dievą tai vienintelis oficialus mano vyras.
– Kuo ypatinga buvo antroji santuoka?
– Išmokau suprasti vyrus, su kuriais nereikia sieti savo gyvenimo. Tuo klausimu dabar galėsiu padėti savo dukrai, jeigu prireiks. Bet nenoriu to žmogaus niekuo kaltinti – pati kišau pirštus į ugnį.
– Kaip į tai reagavo jūsų mama? Kaip jūs su ja sutariate? Juk jūsų būdas maištingas.
– Mano mama – protinga moteris, suvokia, kokią dukrą turi. Ir stengėsi sureguliuoti kai kuriuos dalykus, ir laisvės suteikė. Ji iki šiol mokosi būti mano mama ir močiute mano vaikams.
– O tėvas?
– Jo nėra nuo tada, kai man buvo dveji su trupučiu. Neturiu jokių prisiminimų, tačiau prisimenu močiutę, jo mamą. Neilgai ji buvo mano gyvenime, bet sugebėjo padovanoti tokių dovanų, kurias įvertinau tik vėliau.
Ji buvo kirpėja. O aš ir dabar mėgstu pasikapstyti draugių plaukuose – tai mano silpnybė.
– Jūsų tėvas – rusas?
– Rusas. Nė nežinau, kur jis dabar. Vis žvejoja kažkur – gal dabar Norvegijoje.
Vienu metu labai skaudžiai atstūmiau tetą, tėvo seserį Tanią. Noriu ją susigrąžinti, tačiau nerandu kontaktinių duomenų.
– Užaugote be tėvo. Ar skirtumėtės, jeigu santuokoje būtų blogai, ar būtumėte kartu, kad vaikas turėtų tėvą?
– Apie tai daug kalbame su Marcu netobula anglų kalba. Ruošiu jį – maža kas nutiks. Kartais jis susierzina, kodėl aš šitaip kalbu, klausia, gal jau skirtis noriu?
Noriu, kad jis suvoktų ir priimtų: jeigu tarp mūsų nieko neišeis, nekentėsiu. Jeigu jam bus blogai – nelaikysiu. Santuoka – ne kalėjimas. O jeigu matysiu, kad žmogus yra nelaimingas su manimi, kodėl turiu jį laikyti? Eik į gyvenimą, lipdyk savo gyvenimą, būk laimingas.
Bet vyras, išsiskirdamas su moterimi, jokiu būdu nesiskiria su vaikais. Mes turime išsaugoti tai sukandę dantis. Ne dėl pinigų. Niekada neduosiu į jokius teismus net jei nemokės nė lito.
Ne pinigais vaikų meilę perkame. Teismai gali dar labiau santykius pagadinti. Geriau aš dirbsiu dvigubai. Siūsiu rūbus, kirpsiu plaukus.
Geriau neduok pinigų, geriau būk, lankyk, bendrauk, domėkis, neturi pinigų vestis į kiną – veskis prie upelio. Reikia bendravimo, buvimo šalia.
Ir mano tėvas gali grįžti ir būti tėvu. Jis dviejų anūkų senelis, gali būti tėvas nuo to taško. Aš laisvai galiu užbraukti tuos metus vien dėl to, kad mano vaikai turėtų senelį. Todėl noriu susigrąžinti tetas, kad mano vaikai nors kiek pažintų tą savo dalį.
– Ar jūsų vyras dabar laimingas?
– Aš negyvenu dėl vyro. Ne vyras padarys mane laimingą. Nė vienas namų nepastatė, nė vienas mašinos nenupirko, nė vienas dainos nesukūrė. Vaikus pasidarėme kartu – juk tai malonus procesas. Auginti kiek sunkiau.
Aš savo gyvenimą planuoju taip, kad jeigu vyro neliks, aš galėčiau toliau auginti vaikus, išlaikyti namus, įsipilti benzino ir išreikšti save.
– Jūsų mama – garsi žolininkė. Daro antpilus vyrams privilioti.
– Ne, man nereikia. Gal vėliau, po keturiasdešimties. Ir jeigu labai reikės.
– Kaip sūnus priėmė naują jūsų vyrą?
– Kiekvieną kartą stengiuosi pabrėžti, kad Marcas nėra jo tėvas. Geriausiu atveju draugas. O Marcui nereikia eiti tėvo pareigų.
Jie kaip du katinai. Kartais pastato kupras vienas prieš kitą. Anksčiau skaudžiau reaguodavau. Dabar sakau – jūs patys išsiaiškinsite. Vyrų pasaulio nesupratau ir nesuprasiu.
– Jie barasi angiškai?
– Jie nesibara. Pasikalba ir tyli. Sūnaus pozicijų užkariauti neįmanoma – jau ir mokytojai jam pasidavė. Bus arba prokuroras, arba traktorininkas.
– Marcas yra Kanados prancūzas. Kaip su juo susipažinote Lietuvoje?
– Nieko romantiško. Viename bare jis priėjo užsisakyti gėrimo. Nutariau padėti jam – tik dėl to, kad patobulinčiau anglų kalbą.
Ir apėmė nuojauta: su tuo vyru turėsiu garbanotą dukterį.
Aš daug metų programavau dukterį – 120 procentų žinojau, kad ją turėsiu. Ir ji yra.
– Esate užsiminusi, kad jei ne Sofia, vargu ar būtumėte ištekėjusi už Marco?
– Nesiruošiau tekėti. Svarsčiau, iš kur tą vaiką gauti ir kaip užauginti. Mačiau, kad mano mamai buvo nelengva. Jaučiau, kad dukra veržiasi į pasaulį. Taip ir išsisprendė.
– Gal su kitakalbiu lengviau, nes bartis yra sunkiau?
– Norėčiau pasibarti. Bet mano vyrui bet koks griežtesnis balso tonas ar priekaištas – jau konfliktas. Ir jis to nenori.
Taip, esu valdinga. Jei vežime sėdžiu aš ir mano vyras, tikrai iš jo atimsiu vadeles. Gal iš pradžių duosiu, bet paskui po vieną atimsiu ir aš vadeliosiu.
– Užaugs tokia pat duktė, ir vyrui neliks vietos.
– Liks, jei vyras tik norės. Labai sau linkiu, kad nebūtų skyrybų. Kad išmoktume toleruoti kito pomėgius, poreikius. O mano valdingumas? Aš ir pritraukiu vyrus, kuriems reikia tokios moters. Vyras papurkštauja, bet aš jį nukreipiu neblogu keliu. Ir jis tai supranta.
– Ar sau nuolaidžiaujate?
– Taip. Man nepatinka mano svoris.
Pažadu, kad pradėsiu lieknėti nuo Naujųjų metų, nuo rytojaus, nuo jauno mėnulio...
Bet gyventi mėgstu maloniai, ir jeigu skanus tortas man pataisys nuotaiką, tai ir suvalgysiu.
Marcas prisimena ir svajoja apie mane, lieknutę, su didele krūtine. Sako, palauksiu, kol ta moteris grįš. O jei negrįš?
Tuokdamiesi mes davėme pažadus. Kai būname pervargę, užsisukę, aš jam juos primenu. Juk esame brandūs, ne jaunikliai – mums turi pavykti.
Neimsiu pasakoti, kokia idilė pas mus, kai turime mažą vaiką, banko paskolą, gendančius automobilius. Faktas – esame pervargę, ir kai nenorime vienas kito matyti, išsiunčiu Marcą miegoti ant sofos.
Esu labai dėkinga amžinatilsį močiutei, kuri išmokė mažuose dalykuose matyti didelius ir jais pasidžiaugti. Aš nesvajoju apie gyvenimą, kai galėsiu sau ką nors leisti, nusipirksiu batus ar kai būsiu liekna.
Šiandien esu labai laiminga. Moteris gali būti graži ir turėdama 20 kilogramų antsvorio.
– Ar planuojate sugrįžti į sceną?
– Labai noriu ir laukiu kvietimų. Mama ir žmona aš galiu būti šimtą kartų, bet muzika teka mano venomis.
Laidą „Kitoks pokalbis“ žiūrėkite penktadieniais 19.50 val. (kartojimas – pirmadieniais 9.55 val.) per „Lietuvos ryto" televiziją arba jums patogiu metu žiūrimiausioje interneto televizijoje lrytas.tv.
