Beveik ketvirtį amžiaus jie – dviese. Nors vaikų nesusilaukė, pora niekada nekėlė skaudžių klausimų ar pretenzijų vienas kitam. Rūta ir Justinas nežino, kas yra santykių krizė, rutina ar nuobodulys.
Ryte jie dažnai eina į darbą kartu, drauge pietauja, drauge leidžia laisvalaikį.
Lietuvos nacionalinei filharmonijai devintus metus vadovaujanti R.Prusevičienė nuo ryto iki vakaro gyvena meno ir kūrybos idėjomis, festivalių ir gastrolių organizavimu.
Prieš metus ji buvo apdovanota II laipsnio Italijos žvaigždės ordinu, kurį įteikė Italijos prezidentas Giorgio Napolitano už prestižinę veiklą puoselėjant italų muziką ir kultūrą Lietuvoje.
Už šį, taip pat kitus ryškius apdovanojimus, priimtus tinkamus sprendimus Rūta labiausiai dėkinga savo sutuoktiniui.
„Rūta vadovauja dideliam kolektyvui, jai puikiai sekasi griežti pirmuoju smuiku susitikimuose su svarbiais asmenimis, tačiau šeimoje mes lygiaverčiai partneriai“, – sakė J.Prusevičius.
Vienas į kitą jie įsižiūrėjo 1987 metais. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Rūta buvo baigianti pirmą kursą, kai trejais metais vyresnis Justinas grįžo iš armijos studijuoti muzikologijos.
Rūta: Kai pamačiau Justiną, jis vilkėjo juodą odinį paltą. Atrodė įspūdingai. Geriau jį pažinusi supratau, kad Justinas daugeliu savybių primena mano tėtį.
Justinas: Pirmiau tarp mūsų atsirado draugystė, o vėliau iš jos išaugo meilė. Manau, kad mes nuo pat pažinties pradžios tikome vienas kitam.
– Susituokėte 1991-ųjų vasarą. Laikai buvo neramūs, o jūs nutarėte kloti šeimos pamatus.
Rūta: Justinas buvo suplanavęs vesti sulaukęs 25 metų, tad per daug nekreipė dėmesio į Lietuvoje tvyrančią suirutę. Jis atėjo pas mano tėvelius su buteliu šampano ir paprašė mano rankos.
Prisimenu, aš užsidegiau: „Ką jūs manote? Valstybė pavojuje, nežinia, ar mes išliksime gyvi, be to, reikia rengtis baigiamiesiems egzaminams.“ Tačiau tėveliai tik numojo ranka: „Sakyk, ką nori, bet mes jau nusprendėme – kito žento mums nereikia.“
Birželį apsigynėme diplomus, liepos 5-ąją atšokome vestuves, to paties mėnesio pabaigoje Justinas atšventė 25-metį.
Tuokėmės Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Prieš vestuves Justinui teko priimti krikštą. Simboliška, kad krikšto tėvais tapo mano tėvai. Nuo tos akimirkos jie įgijo dar vieną sūnų.
Kol prisiskolinę pinigų įsigijome nuosavą būstą, šešerius metus gyvenome pas mano tėvus.
Nedideliame bute dar gyveno mano močiutė ir brolis su šeima. Prisimenu tuos laikus – buvome smagi itališka šeimyna.
Justinas: Visi vienu metu neretai zujome mažoje virtuvėje, bet kažkaip tilpome be pykčių.
– Ar jaunystėje teko stipriai gludinti santykių kampus?
Justinas: Manau, kad santykių tęstinumas ir glaudi partnerystė galimi tik tuomet, kai artimam žmogui sugebi atleisti.
Didesnių ar mažesnių klaidų darome nuolat, nesvarbu, kokio amžiaus esame.
Taip pat negalima pamiršti, jog žmogus yra toks, koks yra, jo nepakeisi. Nuo draugystės pradžios laikėmės tokios nuostatos.
– Vasarą minėsite 24-ąsias santuokos metines. Kaip visą tą laiką puoselėjote meilę?
Justinas: Meilės veidas bėgant metams keičiasi. Jaunystėje išgyventi aistringi jausmai, romantiškos emocijos keičia pavidalą, subręsta, virsdamos stiprėjančia pagarba ir tolerancija.
Rūta: Patyrėme, kad, norint turiningai gyventi, nebūtina pasiekti tolimų kraštų. Šiemet sausio pradžioje savaitgalį praleidome Kaune.
Sąmoningai pasijutome turistais. Aplankėme parodas, jaukius restoranėlius, įsikūrėme viešbutyje su vaizdu į Laisvės alėją. Nuostabiai praleidome laiką ir skristi niekur nereikėjo.
– Esate veiklos žmonės. Kaip dalinatės buities darbus?
Rūta: Niekada nemokėjau ir nemėgau ruošti valgio. Ir iki šiol nemoku. Džiaugiuosi, kad Justinas iš to nedaro tragedijos. Kartais jis juokais pasako: „Rūta moka pašnekėti ir keliauti.“
Justinas: O man patinka ruošti maistą – mano tėvukas buvo puikus kulinaras, ir broliams sekasi sukiotis virtuvėje.
Rūta: Justinas man yra saugumo, aiškumo, namų pamatų tvirtumo garantas.
Užpernai jis sulaukė, kol išskridau į Lotynų Ameriką, ir tuomet pakeitė buto langus. Man esant namuose nebūtų jokių galimybių atlikti remonto darbus. Jausčiausi išmušta iš vėžių, jei tektų gyventi statybose, tarp dulkių.
Esu atsidavusi darbui ir dėl jo viską darau kryptingai, nesižvalgau į šalis. Nemėgstu moteriškų ritualų, per parduotuves pralekiu, neturiu laiko vaikščioti į grožio salonus. Neseniai iš Justino gavau masažo dovanų kuponą – teks rasti laiko ir nueiti.
Justinas: Nemėgstu parduotuvėse apsipirkinėti. Patiriu stresą. Todėl drabužius, net avalynę nuperka Rūta man nedalyvaujant. Ir viskas tinka.
Rūta: Dėl buities darbų vienas kito nekankiname. Gražūs, tvarkingi namai, juose sklandantis švaros kvapas – puiku, bet nesame smulkmeniški, nes tai gali būti nepakeliama.
Kartais tenka dirbti didžiąją paros dalį. Būna, aštuntą valandą ateinu į darbą, išeinu po vidurnakčio. Juk vakarieniavimas su užsienio svečiais irgi yra darbas. Vakarienių metu daug kas būna suderinama – mūsų orkestrai gauna kvietimus vykti į tarptautines gastroles.
– Jūsų giminėje stiprus muzikinis genas?
Rūta: Turime daug muzikuojančių giminaičių. Jeigu visi susiburtų, manau, pavyktų surengti neblogą koncertą. Kadangi mudu su vyru neturime vaikų, visą dėmesį skiriame tėvams, broliams, jų atžaloms.
– Vadinasi, negalėdami susilaukti savų vaikų, stiprinate savo ryšius ir skiriate dėmesį giminaičių vaikams?
Justinas: Niekada vienas kitam nekėlėme skaudžių klausimų, dėl to nekilo konfliktų.
Rūta: Pasaulyje yra labai daug vaikų. Kartais pagalvoju, kad galėjau suteikti šeimą vienišiems vaikams, bet esu labai stipriai įsitraukusi į darbo veiklą.
Kartais teisinuosi galvodama apie tarpukario Lietuvą, kai didžiausi autoritetai buvo kunigas, mokytojas, gydytojas. Renkantis mokytoją prioritetas buvo teikiamas bevaikei, šeimos neturinčiai moteriai, kuri galėjo geriau pasirūpinti būriu mokinių.
Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją. Džiaugiuosi, kad Filharmonijoje per mano vadovavimo metus gimė apie šešiasdešimt vaikų. Jaučiuosi netiesioginė krikštamotė.
Justinas: Turime ir tikrų krikšto vaikų. Kartais jie prašo patarimo. Mielai susitinkame, bendraujame. Visi vaikai nuostabūs, daug pasiekę.
Netiesa, kad meilę galima dovanoti tik savo vaikams. Meilė, esanti žmogaus širdyje, gali sušildyti daug aplinkinių – svarbu jos netaupyti ir dalinti. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni.
– Rūta, dabar vadovaujate dviem orkestrams, trims kvartetams, kameriniam ansambliui – jus supa 150 menininkų. Kokia esate vadovė?
Rūta: Noriu visus reikalus spręsti draugiškai. Ne visada tai lengva ir paprasta.
Justinas: Rūtą mokau nereaguoti į negatyvius dalykus. Žmonės prikalba visko. Na, ir kas.
Rūta: Justinas mane daug ko išmokė – į ką kreipti dėmesį, į ką nekreipti, kaip prasmingai paskirstyti darbus. Anksčiau viena ant savo pečių užsikraudavau visus reikalus ir dirbdavau po dvidešimt valandų.
– Kaip sekasi sutarti su menininkais? Ar kartais nepasijuntate kaip motina su būriu vaikų, turinčių skirtingą charakterį?
Rūta: Jokiu būdu nenoriu muzikantų ir kolegų įžeisti. Būtų galima švelniai pasakyti, kad jie tikrai yra kaip dideli vaikai, bet kitokie negali būti, nes savo vagą aria siaubingai sunkiai.
Jie turi gerai jaustis, konkuruoti, gerai pasirodyti koncerte ir kiekvieną kartą siekti vis didesnio meistriškumo. Jiems būtina atsipalaiduoti.
Beje, daug mūsų orkestrantų užsiima joga, o vykdami į gastroles visi apsikrauna knygomis.
– Justinai, ar niekada nesigailėjote, kad žmonai padėjote tapti generaline direktore? Juk dirbdama ne tokį atsakingą darbą ji anksčiau grįžtų į namus, vienas kitam galėtumėte skirti dar daugiau dėmesio?
Justinas: Šis vaidmuo jai skirtas, matau, kaip jai tai svarbu.
Žinoma, kartais, kai būna vėlyvas vakaras, neiškenčiu ir paskambinęs primenu, kad laikas namo. Bet pastaraisiais metais dažniausiai mes kartu su Rūta vakarus leidžiame Filharmonijoje.
Rūta: Per tiek metų Justinas tapo labai geru klasikinės muzikos specialistu.
Jis girdi kiekvieną instrumentą, gali įvertinti kiekvieno atlikėjo meistriškumą.
– Ar bėgant metams keičiasi jūsų pomėgiai?
Rūta: Justinas mėgsta ruošti valgį, o man patinka plauti indus, galiu suplauti didžiausią kaugę. Per dukterėčios vestuves tris dienas su malonumu ploviau indus, dengiau stalus. Bet maisto ruošimas, serviravimas – man visiškai nesuvokiama.
Justinas: Man patinka medžio darbai. Gyvename senamiestyje ir labiausiai šalia namų man trūksta didelės ūkinių prekių parduotuvės.
Rūta: Su metais šiek tiek keičiamės. Justinas labiau įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, o aš ėmiau jausti didesnį potraukį prie daržininkystės.
Justinas: Kai tik įsigijome sodybą, daug dėmesio skyrėme žemės darbams. Bet kažkuriuo metu Rūta pasakė: „Aš žemės neknisiu.“ Tada tą plotą apsodinome žole ir kasmet ėmėme rūpestingai šienauti.
Bet prieš kelerius metus užsimanėme susikasti nedidelę lysvę. Pavasarį priberiame prieskoninių augalų sėklų, pasodiname keliolika pomidorų daigų, pernai moliūgų užsiauginome. Būdamas sodyboje mėgstu žvejoti – smagu tai daryti su uošviu.
Rūta: O man niekuo nepamainoma pramoga – knygos. Labai mėgstu eseistiką, istoriją, ekonomikos istoriją.
