Žemės ūkio darbai nesvetimi nei vilniečiui choreografui J.Smoriginui, nei keletą metų už jį vyresnei žmonai Daliai. Grūte netoli Druskininkų sodybą įsigiję vilniečiai džiaugiasi, kad gali ištrūkti į gamtos prieglobstį.
Buvimas gamtoje, įvairūs žemės darbai juos traukte traukia, todėl nėra savaitės, kad vilniečiai pavasarį nesilankytų savo sodyboje.
J.Smoriginas juokavo su žmona tapę jaunaisiais gamtininkais, mėgstančiais eksperimentuoti: „Jau pasėjome pomidorų. Žiūrėsime, kas bus, kai persodinsime į šiltnamį.“
Grūto kaime įvyksta stebuklų – būna metų, kai Smoriginai neturi kur dėti pomidorų ir agurkų derliaus, o kartais jų užauga labai mažai.
Rudenį menininkas su žmona atrenka brandžiausių pomidorų ir agurkų sėklas, o pavasarį jas pasėja. Jei daigai nesudygsta, choreografas nenusimena: „Tada mes su Dalia važiuojame pas gimines – gauname iš jų.“
Auginti daržoves, prieskonines žoleles, gėles J.Smoriginui yra didžiausias malonumas. Nors visko galima nusipirkti, vyrui nekyla ranka to daryti – kaip sako pats, praras laukimo džiaugsmą.
Prie didžiųjų scenų ir rampos šviesų pripratusiam choreografui nėra nieko bjauraus gamtoje – negąsdina nei sunkus dirvožemis, nei perpuvęs mėšlas. Tačiau tai, pasak J.Smorigino, nėra susiję su tuo, kad artėja gyvenimo saulėlydis.
Buvimas kaime jam grąžina tikrumo pojūtį, kai viską įmanoma paliesti ranka, o kiekvienas daiktas turi nepakartojamą kvapą ir spalvą. Netgi nuospaudos delne yra tikros.
Kaune, Šančiuose, gimęs J.Smoriginas prisimena, kad kiekviena šeima turėdavo po kelias lysves ar nedidelį daržą. Jau tada Jurijaus motina užsiaugindavo ridikėlių, salotų, svogūnų, petražolių – šių daržovių nereikėdavo pirkti.
Vaikystėje Jurijus pavydėdavo vaikams, kurie galėdavo vasarai išvykti į kaimą. Nuo mažumės apie kaimą svajojusiam vyrui pavyko įgyvendinti šią svajonę.
„Kaimas mane traukia nuo vaikystės. Man miesto nedaug reikia, tik tiek, kiek tai susiję su mano profesija. Kai tik baigiasi teatro sezonas, dumiu kuo toliau nuo Vilniaus. Man reikia Grūto kaimo“, – prisipažino choreografas.
Šiemet menininkas su žmona jau suplanavo prižiūrėti ne tik šiltnamį, kur augs agurkai ir pomidorai. Dar kelias vagas jis skirs bulvėms – nors tai nėra ypatingos daržovės, jam norisi pačiam jų užsiauginti.
Choreografas ketina pasisėti krapų, petražolių, o lysvėje pasodinti svogūnų, kad būtų galima pasiskinti laiškų.
Iš patirties vyras žino, kad reikės išlieti daug prakaito. Kad smėlyne esančiame darže užderėtų daug daržovių, reikia negailėti molio, juodžemio ir gerų investicijų.
Vilnietis tik stebėjosi, kad jam viskas kainuoja dvigubai brangiau nei kaimynui. Jam negaila sodyboje sugaišto laiko, nes geriausios kūrybinės idėjos ateina kaip tik tada, kai fizinis darbas išvalo galvą.
„Esu įsitikinęs, kad fizinis darbas labiausiai prisideda prie kūrybos. Dirbant darže, kvėpuojant grynu oru smegenys irgi dirba“, – sakė J.Smoriginas.
Nors būna dienų, kai nuo darbų ima skaudėti raumenis, choreogafui tai – tikras poilsis. J.Smoriginas įsitikinęs, kad žmogus geriausiai atsipalaiduoja, kai kruta, nestovi vietoje.
