Visuomenėje vis dar suvokiama, kad didžiausią neigiamą įtaką vaikui daro fizinis smurtas, o šaukimas ant vaiko, statymas „į kampą“, uždarymas kambaryje „prasikaltus“ – dažnai laikoma normaliomis auklėjimo priemonėmis. Deja, tėvai net nesusimąsto, kad toks elgesys – tai psichologinis smurtas prieš vaiką.
Psichologinis (emocinis) smurtas Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2011–2015 metų programoje apibrėžiamas kaip nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas, taip pat smurto matymas bei kitokie ne fizinio kontakto elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai (pagal Pasaulio sveikatos organizaciją).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, miestų ir rajonų savivaldybėse vaikų teisių apsaugos skyriuose 2015 m. užfiksuoti 980 psichologinio smurto atvejai, kurių metu iš viso nukentėjo 927 vaikai. Psichologinio smurto atvejų užfiksuota daugiau mieste (611) nei kaime (369). Daugiausiai prieš vaikus psichologinį smurtą naudojo artimi suaugusieji (90 %) – tai yra vaikų tėvai arba vienas iš tėvų, seneliai, pilnamečiai broliai ar seserys ir kt. Tačiau kiek atvejų nėra užfiksuota? Kasdien tėvai šaukia ant vaikų, liepia jiems nustoti verkti ir neiškentę uždaro kitame kambaryje net nesusimąstydami, kad daro taip daroma neištaisoma žala.
Kokias klaidas daro tėvai?
Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė teigia, kad psichologinis smurtas tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinis, pasikartojantis vaiką žalojantis elgesys, prievartinis vaiko ir suaugusiojo santykis. Pašnekovė išskiria penkias emocinio smurto kategorijas.
Pirma kategorija – tėvų emocinis šaltumas ir abejingumas vaiko emociniams poreikiams. Mama ar tėtis nesupranta ir nepripažįsta vaiko emocinių išgyvenimų. Kai vaikas liūdnas, tėvai, užuot pasidomėję, dėl ko, liepia nustoti liūdėti, arba vaikui supykus gąsdina, kad uždarys jį kitame kambaryje ir visos baimės išgaruos. Tai vaiko emocijų nepripažinimas, tėvai retai apsikabina vaiką, retai pasako, kad jį myli.
Antroji kategorija – neigiama nuostata į vaiką, tai vaikai, kurie šeimoje yra kaip atpirkimo ožiai. Vaikas nuolat kažkuo neįtinka – tai jis per lėtas, tai per aktyvus ar tinginys, jis nuolat sulaukia kritinių pastabų ir atstūmimo, įvairių bausmių, kaltinamas, kad būtent jis dėl visko kaltas. Dažniausiai nėra jokio objektyvaus pagrindo vaikui būti „netikusiam“, bet jis patenka į tokią poziciją dažniausiai dėl to, kad tėvai patys nesugeba atskirti, kur yra jų pačių poreikiai ir nepamatuoti lūkesčiai, ir kur vaiko kaltė ar ypatumai.
Trečia kategorija yra bendravimas, neatitinkantis vaiko raidos arba jo amžiaus. Pavyzdžiui, su mažesniu vaiku elgiamasi lyg su paaugliu ir jis paliekamas prižiūrėti jaunesnį brolį ar sesę. Šešiametis paliekamas prižiūrėti trimetį ir dar yra išbaramas, kad nepakeitė sauskelnių. Tėvai tikisi, kad vaikas elgsis kaip brandus pilietis. Lūkesčiai neatitinka realių vaiko galimybių. Antra vertus, yra vaikų, su kuriais tėvai elgiasi kaip su žymiai jaunesniais nei jie yra. Aštuonmetis maitinamas šaukštu, trylikametis negali vienas net nueiti į šalia esančią parduotuvę ar pavažiuoti kelių stotelių troleibusu, neskatinamas vaikų savarankiškumas, slopinamos jų galios.
Ketvirtoji kategorija – tėvų nesugebėjimas pripažinti vaiko individualumo, tokie tėvai naudojasi vaiku savo psichologiniams poreikiams patenkinti, neatsižvelgia į vaiko norus, jo poreikius, jo galimybes, mažai domisi vaiko vidiniu pasauliu, jam priskirdami numatytas funkcijas ir veiklas.
Penktoji kategorija – vaiko socializacijos apribojimas, vaikai, kuriuos tėvai įtraukia į neteisėtą veiklą – skatina elgetauti, vogti, įtraukia į kvaišalų vartojimas, o taip pat tėvai, kurie riboja ir neskatina vaiko socializacijos, neleidžia būrelių lankyti, draugų turėti, neugdo socialinių emocinių įgūdžių.
„Visas minėtas kategorijas vienija tai, kad daug svarbiau, ko nori tėvai, o ne ko reikia vaikui“, – pabrėžė A. Kurienė.
Pyktį nukreipia į save
Pasak A. Kurienės, šaukimas ant vaiko taip pat viena iš psichologinio smurto formų. Jei tėvai pakelia balsą, vaikas pirmiausiai išsigąsta. Didžiausia tokio bendravimo stiliaus žala, kad tokie vaikai užauga su labai menka saviverte. Jiems trūksta pasitikėjimo savimi, jie nemano, kad yra protingi, yra sumenkinti, išgąsdinti, dažnai po tuo pažeminimu užspausta daug nuoskaudos. Tas pyktis dažniausiai nukreipiamas į save, tokie vaikai gali save žaloti.
Pagrindiniai požymiai, kad vaikas patiria psichologinį smurtą tai iniciatyvos nebuvimas, jautrumas, pavyzdžiui, pradėjus piešti vaikas apsiverkia, nes mano, kad jam nepavyks, tokie vaikai dažnai kritikuojami ir nuvertinami. Rimtesni požymiai – nagų graužimas, savęs žalojimo veiksniai, smurtavimas prieš kitus vaikus, siekiant parodyti savo galią.
Vaikų auginimas, be abejonės, reikalauja daug kantrybės, tačiau nuo pat pirmųjų vaikystės dienų tėvai ugdo asmenybę rodydami pavyzdį ir bendraudami su vaiku. Kokia asmenybe bus užaugęs jūsų sūnus ar dukra, priklauso nuo jūsų bendravimo su vaikais, juk tam, kad vaikas pasitikėtų savimi ir siektų savo tikslų, būtų sėkmingas, rastų savo kelią, jam reikia jūsų palaikymo ir supratimo, o svarbiausia – meilės.
