Kiekviena norinti įvaikinti šeima turi baigti būsimų įvaikintojų (globėjų) kursus. Vėliau įvaikinusios šeimos savo noru pagal poreikį dalyvauja joms skirtuose mokymuose, buriasi į įvairias savitarpio pagalbos grupes, bendrauja tarpusavyje susitikimų bei renginių metu.
Dėl pagalbos, atitinkamų paslaugų, pavyzdžiui, iškilus sunkumams įvaikių paauglystės metu, įtėviai visada gali kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ugdymo įstaigas, nevyriausybines organizacijas, psichologus, medikus ir kitus specialistus.
Apie teikiamas paslaugas, būsimų ir esamų įtėvių lūkesčius, gebėjimus, savęs ir likusio be tėvų globos vaiko pažinimą, auklėjimą, jo patirtį, išgyvenimus bei poreikius kalbama mokymų visoms pasiryžusioms įvaikinti ir įvaikinusioms šeimoms ar asmenims metu. Šie mokymai vedami visoje Lietuvoje nuo 2008 m. pagal Bendrą globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK programa). Pernai įvadiniuose mokymuose pagal šią programą dalyvavo 104 šeimos (199 asmenys), norinčios įvaikinti vaiką (-us).
2015 m. pagal GIMK programą 21 įstaigos specialistų pravestuose tęstiniuose mokymuose ir savitarpio pagalbos grupėse dalyvavo 287 įtėviai (185 šeimos).
Taip pat pernai GIMK atestuoti socialiniai darbuotojai įvaikinusioms šeimoms reguliariai teikė individualias konsultacijas dėl iškilusių problemų, susijusių su vaikų auklėjimu, psichologiniais, emociniais ir kitokiais sunkumais.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės, mokymai pagal GIMK programą ir kitos minėtos paslaugos yra neatsiejama įvaikinimo dalis, padedanti būsimiems ir esamiems įtėviams suvokti jų apsisprendimo esmę ir prasmę, suteikti vaikui tokias gyvenimo sąlygas, kad jis galėtų sėkmingai augti, vystytis ir tobulėti.
„Įvaikinimas – vaiko, išgyvenusio ne vieną praradimą, teisė į šeimą, atėjimas į jos namus ir gyvenimą. O šeimos teisė – gauti reikiamas paslaugas, padedančias vaikui sukurti aplinką, kurioje jis nuolat jaustų laimę, meilę ir supratimą. Tik tada, kai gerai pasiruošusios šeimos priima sprendimą įvaikinti, glaudžiai bendrauja ir bendradarbiauja su specialistais, galima tikėtis, kad įvaikiai išvengs dar vienos netekties, o įtėviai – nusivylimų ir neišsipildžiusių lūkesčių“, – sakė A. Jakavonienė.
