Šeimos diena prasideda pusryčiais, kuriuos ruošia J.Pauliukas.
Po to – kas kam: darbai, darželiai, mokyklos, susitikimai, sportas, namų ruoša ir mažiausiojo priežiūra.
„Man sunku suderinti motinystę su darbu. Gimus vaikui iki metų noriu būti su juo, – netikėtai prisipažino žurnalistė ir komunikacijos konsultantė G.Vitkevičiūtė, nors šiais laikais dažna moteris mėgsta girtis, kaip trečią dieną po gimdymo jau eina į darbą.
Bet Gabija, garsėjanti kruopštumu ir pareigingumu, negali kam nors nepaskambinti ar neparašyti, jei pažadėjo. „O kai vaikai išsklaido mane tarsi vėjas po visas puses, tuomet panikuoju, kad nespėju. Prasideda grandininė reakcija – vaikai jaučia, kad esu irzli, ir būna irzlūs“, – paaiškino G.Vitkevičiūtė.
Pasirodys knyga
Netrukus turėtų pasirodyti antroji Gabijos parašyta knyga „Kalaharis“. Ji – apie meilę, vyro ir moters santykius.
Moters sutuoktinis, kurį ji meiliai vadina Jurgučiu, patikslino, kad knyga jau seniai laukė savo eilės spaustuvėje.
„Viską kiek kitaip skaičiavome iki gimstant Tadukui. Atrodė, niekas nepasikeis, toliau gyvensime taip pat. Nieko panašaus. Daug laiko reikia visokiems reikalams, kiti stumiasi“, – apie pasikeitusį gyvenimą kalbėjo rinkodaros specialistas ir grafikos dizaineris J.Pauliukas.
Keturis vaikus auginanti pora tikino, kad tokių akimirkų, kai gali šitaip valandą sėdėti ir šnekučiuotis, labai mažai. Dabar toks laikotarpis, kai kiekvienas šeimos narys nori atsiriekti savo dėmesio riekę.
Net ir pokalbio metu abu tėvai mažojo Tado nepaleido iš rankų, keturmetė Teresė spėjo pabūti kieme ir grįžti, kelis kartus iš antro aukšto buvo nusileidusi Mėja.
Tik Gabijos dukra iš pirmosios santuokos Ditė išvengė fotografavimosi. Pasiteiravau, ar lengva visus sukviesti prie stalo?
„Man svarbiausia, kad bendrautume. O ar prie stalo, ar šalia stalo – nėra reikšmės. Gerai, kad vaikai iš viso būtų pamaitinti. Visi turime skirtingą ritmą. Be to, kiekvieno vaiko gimimas visus mus keičia. Kartais susimąstau, kas aš būčiau, jei neturėčiau jų.
Turbūt būčiau knygomis apsikrovusi senmergė. Iš pažiūros gal atrodau plepė, bet iš tiesų man taip gera pabūti vienai. Dabar turime auklę ir galiu šiek tiek laiko skirti sau. Einu sportuoti, važiuoju į biblioteką – tai mano laikas.
O jei viso šio ūkio neturėčiau, galbūt būčiau irzli. Mane ir dabar trupiniai erzina, esu pedantė. Bet galbūt būčiau nemaloni su žmonėmis. Vaikai mane pakeitė“, – sakė Gabija.
Anksčiau gyvenimas turėjo būti pagal ją. Ji pamena, kad net ir siautulingiausiais jaunystės laikais vakare visuomet suplaudavo indus, o dabar tai jai nebesvarbu. Geriau daugiau pamiegoti.
Gausėjant vaikų Užupyje gyvenanti šeima atsinaujino namus – vietoj aukštų lubų atsirado atskiri kambariai vaikams, didesnis automobilis.
Kai buvo trys vaikai – atrodė daug, tačiau su draugėmis dabar Gabija pajuokauja, kad gal ir su penktu susitvarkytų.
Bet iš J.Pauliuko veido matyti, kad tai – tik juokai. Ir ketvirtas vaikas šeimoje sukėlė nenumatytų pokyčių.
„Supratau, kad esu per senas kaip tėvas, nes naktį norisi miegoti. Padariau išvadą, kad vaikus reikia gimdyti anksčiau, nei sulaukus 43 metų. Pavyzdžiui, šiandien visą dieną galvojau, kaip aš noriu miego“, – nešiodamas ant rankų sūnų kalbėjo Jurgis.
„Galiu tave paguosti: dar 18 metų, ir galėsi išsimiegoti“, – šyptelėjo Gabija ir tuoj pat pridūrė, kad jos vyras yra geras tėvas ir viską puikiai atlaiko.
Gimus sūnui – kitas jausmas
Kai šeimoje prieš pusmetį gimė pirmasis berniukas, tai J.Pauliuko pasaulio neapvertė. Kai tiek daug vaikų, jis lyties nesureikšmina. Tačiau Gabijai – kitaip. Ji iki šiol nebuvo patyrusi panašaus jausmo, ką jautė gimus sūnui.
„Maloniai keista ir įdomu. Nesu iš tų mamų, kurios atsisėdusios bučiuoja vaikus, žiūri į juos miegančius. Tuo metu aš einu skaityti. Bet Tadukas yra toks, kurį norisi myluoti. Nėra jis ir vėlyvas.
Mums su Jurgiu atrodo, kad vaikai labai išvargina. Bet mes abu esame tokie – jei mūsų nejudina, mes ir nejudame. O vaikai juk taip išjudina, vadinasi, jaunina. Nuveiki daug kartų daugiau, negu pats manai, kad sugebėsi. Kiek daug visko jie suteikia – pažinčių, draugų. O kiek mes švenčiame gimtadienių!“ – džiaugėsi keturių vaikų motina.
Užtat į spektaklius sutuoktiniai pradėjo vaikščioti po vieną. Vieną kartą vienas pabūna su vaikais, kitą kartą – kitas. Gabija stengiasi, kad visi išliktų darnūs, mat kiekvienas nori išsiplėšti dėmesio sau.
Kartais Jurgis su Mėja eina papietauti, o kitą dieną Gabija organizuoja mamos ir dukters dieną – abi eina į kiną ir restoraną.
Kai dirbo televizijoje, moteris po vieną vaiką retkarčiais nusivesdavo į darbą stebėti, kaip montuojamos laidos.
Jurgis su Gabija kartu – jau keturiolika metų. Vis dėlto pora nematuoja, ar tai daug, ar mažai.
„Kai paskaitau, kad pora išsiskyrė kartu pragyvenusi 25 metus, svarstau – 25 metai yra daug, kad prieitum iki skyrybų, bet tai tik pusė kelio iki auksinių vestuvių“, – kalbėjo Jurgis.
Jis yra už bažnytinę santuoką, kuri įpareigoja: „Kai gyveni nesusituokęs, netgi turėdamas vaikų, regis, turi daugiau teisių skirtis, nes moralinis kodeksas sulaužytas. Jei susituoki santuokų rūmuose ar bažnyčioje tik dėl to, kad visi ten eina, – nieko nekeičia.
O jei esi tikintis ir vadovaujiesi žodžiais: „Ką Dievas sujungė, žmogus neišskirs“, nebelieka jokių minčių apie skyrybas, tik pasirinkimas būti su žmogumi ir varge, ir džiaugsme.“
Gabijos ir Jurgio kelyje būta ir blaškymosi, ir nesutarimų, ir drastiškų sprendimų – prieš dešimtmetį jie buvo išvykę gyventi į Kiniją, tačiau ėmė lauktis dukters ir po kelių mėnesių sugrįžo į Lietuvą.
2008 metais pora žengė prie altoriaus, tačiau netrukus ėmė sklisti kalbos apie braškančią santuoką.
„Kasdien yra tūkstantis galimybių išsiskirti ir lygiai tiek pat jų išlikti kartu. Mes su Jurgiu nevaidiname tobulos, nesipykstančios šeimos.
Tačiau kai kyla aistros, labai svarbu suvokti, iš kur ta sėkla išaugo, – ar mums trūksta dėmesio, ar nerandame savęs savyje, ar esame pavargę, ar per daug triukšmo, ar mums trūksta laisvės. Klausimas, ką darytume tą laisvę gavę: ar eitume į barą, ar į viešbutį gerai išsimiegoti. Greičiausiai – antras variantas. Žinojimas, iš kur kyla neigiamos emocijos, leidžia stiprinti santuoką.
Tikiuosi, neateis ta diena, kai nebesusikalbėsime. Kitaip būtų gaila“, – atvirai kalbėjo G.Vitkevičiūtė.
Neskaičiuoja, kiek kartų susipyksta
Moteriai patinka viduramžių filosofo, šventuoju paskelbto Augustino mintis: svarbu ne kiek kartų parpuolei, bet kiek kartų atsikėlei. Gabija neskaičiuoja, kiek kartų per savaitę susipyksta su sutuoktiniu. Tiesiog gaudo gražias akimirkas.
„Nereikia nei burtų, nei horoskopų. Jeigu kilo konfliktas, svarbu neleisti jam suvešėti. Nerėkti ant vyro, nevadinti jo blogu, o stengtis barnį užgesinti. Juk sakoma: moteris šeimoje – tarsi visą galvą sukiojantis kaklas“, – greitakalbe išpyškino Gabija ir meiliai pažvelgė į vyrą.
Pastaruoju metu barnių Pauliukų šeimoje kyla nebent dėl nuovargio. „Dar iš darbo atsinešame ką nors negera“, – pridūrė vyras.
„Grįžęs iš darbo Jurgis eitų žaisti badmintono, aš – pabėgioti. Bet šiuo metu turime narvelį, į kurį turime grįžti ir vykdyti savo pareigas. Ir nesvarbu, ar esame blogos nuotaikos, ar neišsimiegoję, ar laimingi“, – plačiai nusišypsojo Gabija.
Pora džiaugiasi, kad sutampa jų abiejų požiūriai į vaikų auklėjimą, gyvenimo būdą, mitybą, laisvalaikį.
„Jurgis mėgsta kategoriškai pasakyti: visos bėdos – dėl degtinės. Aš jam pritariu. Didžiausios tragedijos įvyksta girtaujant. Jei mes gertume ir rūkytume, negalėtume įveikti tokio kasdienio streso, kokį patiriame“, – svarstė žurnalistė.
Jau septynerius metus jie su J.Pauliuku visiškai nevartoja alkoholio, nerūko.
Gabija lanko moteriškas mankštas, o apie be galo mėgstamą sportą – bėgimą – kol kas tik pasvajoja.
O darbe prie kompiuterio dalį dienos praleidžiantis Jurgis turi savo atitrūkimo būdą – jis žaidžia badmintoną.
„Kaip ir visiems normaliems vyrams, man reikia fizinės iškrovos. Du kartus per savaitę vakarais, o kitomis dienomis darbo metu einu pažaisti badmintono. Tai labai intensyvus sportas, kai apie nieką kitą negali galvoti, tik apie šį žaidimą.
Pusantros valandos aš neturiu nei darbo, nei šeimos, nei asmenybės. Pradėjau prieš ketverius metus, dabar dalyvauju įvairiose mėgėjų varžybose. O anksčiau daug laiko skirdavau aitvarams – esu dalyvavęs ir Europos, ir pasaulio čempionatuose.
Labai smagus užsiėmimas, per jį susiradau daug draugų visame pasaulyje. Dabar esu aitvarus užmetęs, bet kai pasensiu, ketinu prie jų grįžti“, – su užsidegimu apie savo laisvalaikį pasakojo J.Pauliukas.
Būtent dėl užsienyje vykstančių aitvarų festivalių ir čempionatų, į kuriuos vykdavo Jurgis, šeima nešvęsdavo Velykų. Mat jie kas dvejus metus organizuojami kaip tik tokiu metu. Kadangi šiemet J.Pauliukas ten nebevažiavo, Velykos vėl sugrįžo į šeimos namus.
Kiaušinių nemėgsta
Kai Gabijos paklausiau, kokių Velykų tradicijų jų šeima laikosi ir su kuo dažo kiaušinius, ji sutriko, mat jų namuose iš viso retai kada būna kiaušinių.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nėra, bet be jų tikrai galime gyventi. Esame vegetarai – nevalgome nei mėsos, nei žuvies, nei jūrų gėrybių.
Tačiau kiaušinių visiškai išvengti nepavyksta, jų dedame kepdami pyragus. Bet man visą laiką skauda širdį, kai perku kiaušinius“, – nusijuokė Gabija.
„Per Velykas suvalgome vos po vieną kiaušinį. Ir tai dėl to, kad reikia. Tai darome labiau galvodami apie vaikus. Po atostogų jie grįžta į darželius, mokyklas ir turi pasidalinti velykiniais įspūdžiais, kaip jie kiaušinius dažė ir daužė“, – žmoną papildė Jurgis.
Šeima maisto gamybos per šventes nesureikšmina dar ir dėl to, kad ir kasdien mėgsta skaniai pavalgyti. Jurgis yra indiškų patiekalų mėgėjas ir juos dažnai ruošia pats.
„Aš esu savaitgalinis virėjas. Turiu storiausias indiškų patiekalų knygas. Dauguma patiekalų jau išbandyti ne po vieną kartą, ir vis atrandu, kad galima dar skaniau juos pagaminti.
Be to, indišką maistą ruošti smagu – vienu metu būna daug spalvų ir kvapų. Pietums paprastai gaminu tris indiškus patiekalus, tačiau tai – pats žemiausias lygis.
Normalu būtų kokie 6–8. Indiškas maistas sotus, bet pavalgęs neapsunksti, neapima tingumas“, – apie savo mėgstamą kulinariją pasakojo J.Pauliukas.
Gabija paragino jį parodyti savo prieskonių stalčių virtuvėje. Įspūdinga.
G.Vitkevičiūtė įsitikinusi, kad reikia daryti tai, ką nori. Jei nori kepti pyragus, kepk. Nori nemaitinti krūtimi vaikų ir eiti į darbą, eik. Nori rašyti, rašyk. Ir nereikia jokių didelių prasmių ieškoti. Ją to išmokė vaikai.
