Pakartosim: ši stovykla skirta visiems vaikams, ne tik turintiems negalią! Būtent tai ir nusako žodis „inkliuzinė“ – naujas mūsų ausiai, labiau siejamas su mokykla. Bet puiki tinka ir tinka fondo „Algojimas“ stovyklai, kur laukiamas ir pritaps kiekvienas vaikas, kokie bebūtų jo poreikiai ir galimybės.
Kam ji skirta?
Nors tai stovykla visiems vaikams, žinoma, labiausiai ji aktuali šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, mat šių tradicinės vasaros vaikų stovyklos dažniausiai kratosi. Ir ne be pagrindo, nes neturi tam nei specialistų, nei sąlygų, o svarbiausia – naujo požiūrio. Mūsų visuomenėje dar gajus prietaras, kad sveiki vaikai šalia negalią turinčių nukenčia, mat turi prisitaikyti prie jų, varžytis, jų palaukti.
Tačiau pamirštame, kad tiktai šalia tokių vaikų „normalūs“ jų bendraamžiai gali įgyti atjautos, supratingumo, pagarbos kitokiam, galiausiai būtent taip ugdomas jų žmogiškumas. Kaip patvirtina ilgalaikė inkliuzinio ugdymo patirtis pažangiose valstybėse, galop tai atsiperka net ir finansiniu požiūriu.
Apie šią „Algojimo“ dienos stovyklą geriausiai gali papasakoti pernai dirbusi joje „Pojūčių klinikos“ ergoterapeutė Martyna Dindaitė (ergoterapeutas – tai specialistas, padedantis vaikui kompensuoti trūkumus, ugdyti savarankiškumą).
Kuo ypatinga ši stovykla?
„Čia laikomasi tų pačių pagrindinių „Pojūčių klinikos“ veiklos principų, – aiškina M. Dindaitė. – Visų pirma, tai individualus požiūris į kiekvieną vaiką, ir mūsų stovykloje šį tikrai įmanoma įgyvendinti: pamainoje būna ne daugiau nei 8-10 vaikai, o prie jų užimtumo kartu su vadovu prisideda visa specialistų komanda – psichologai, logopedas, ergoterapeutas, pramogų organizuotojas.
Antra, mes vadovaujamės holistiniu, t. y. visuminiu žmogaus supratimu, todėl mums nesvarbi vaikui nustatyta medicinos diagnozė. Priimame vaiką tokį, koks jis yra, atsižvelgiame į kiekvieno poreikius ir galimybes, stengiamės įžvelgti stipriąsias jo puses ir savybes. Stengiamės parodyti tai, ką vaikas sugeba, nevengiame jo girti, neakcentuojame negalios ir trūkumų, to, kas vaikui nesiseka.
Vadovaudamiesi šiais principais, išskirstome stovyklautojus grupėmis bei parenkame tinkamą užimtumo programą. Ne tik mes – ir tėvai pastebėdavo, kad jau po savaitės stovykloje jų vaikas tapo drąsesnis, laisvesnis, labiau bendraujantis. Turbūt geriausiai stovyklą įvertina pats stovyklautojas, o vaikai norėdavo stovyklą tęsti ar į ją sugrįžti.“
Kaip atrodo stovyklos diena?
Martyna pamena, kad staigmenų ir nuotykių tikrai pakakdavo. „Vaikai kasdien pralauždavo mūsų suvokimo ribas, nugalėdavo įsikalbėtą barjerą, kad jiems kažkas nėra neįmanoma, o tuo pačiu įveikdavo ir mūsų, suaugusiųjų, ribotumą. Tarkim, kodėl, jeigu nuotaika gera, negalima dainuoti einant miesto gatve – garsiai, tegu ir nelabai darniai? Taigi dainavom! Šitaip vaikai išlaisvėja, supranta, kad bendrauti įmanoma nuoširdžiai, tiesiai.“
Stovykloje nėra lygiavos, muštro, taisyklės lanksčios, o galimybių parodyti savarankiškumą nestinga. Martyna prisimena kaip vadovai visur vežiodavo vieną nevaikštantį vaiką vežimėlyje, kol kitas stovyklautojas, paauglys Domas, neprašomas perėmė vežėjo funkcijas ir susidraugavo su vežiojamu vaiku, prisiėmė už jį atsakomybę.
„Mūsų stovykloje nėra patyčių, – patikina M.Dindaitė. – Vaikai su negalia dažnai yra sąmoningesni žmogiškąja prasme, turi daugiau atjautos, išminties. O jų galimybių ribos priklauso tik nuo to, kiek kūrybiškas yra vadovas ar specialistas. Aišku, ribas nustato finansinės galimybės, tačiau ir jas galima lanksčiai apeiti. Jei esi kūrybiškas, ribų nebus: ar to neįrodo žmogaus neįgaliojo vežimėlyje šuolis parašiutu?
Mes stebime, kas vaikui patinka, kaip jį galima motyvuoti. Daug ką daro nesuvaržytas bendravimas, žaismingumas, gebėjimas pasidžiaugti drauge. Pernai esame aplankę Nacionalinę dailės galeriją, Drugelių muziejų, Bernardinų sodą, apžiūrėjome žymias sostinės vietas ir pastatus. Šį sezoną plečiame pramogas: lavinsime vaikų socialinius įgūdžius, žaidimų aikštelėse, vyksime į VU Botanikos sodus Kairėnuose ir Vingio parke.“
Gerai žinoma tėvų baimė nerimas dėl aplinkinių reakcijos viešose vietose į jų vaiką su negalia, tačiau M.Dindaitė žino ir teigiamų pavyzdžių. „Žinoma, žmonės atkreipia dėmesį į mūsų vaikus, šypsosi, net prajunka, jeigu šie ką nors nekalto iškrečia. Pernai turėjome sveiką, tačiau nevaldantį agresijos penkiametį berniuką, kuri galėjo tiesiog priėjęs trenkti bet kuriam žmogui. Kartą tai ir nutiko nesuspėjus jo sustabdyti, tačiau atsiprašius nukentėjusio ir paaiškinus, žmogaus o pyktį pakeitė geranoriškumas. Juk tam vaikui reikia mūsų pagalbos! Dera lavinti jo emocinį intelektą – žinoma, per penkias dienas to nepadarysi, bet tai jau gera pradžia.“
Taigi, šioje ypatingoje stovykloje vaikai mokosi bendrauti, patiria, kas yra kolektyvo, , lavina socialinius įgūdžius, įgauna pasitikėjimo savimi, įdomiai ir prasmingai leidžia vasaros dienas. O geriausiai stovyklą turbūt įvertina pat stovyklautojas: įvertinimas aukščiausias, kai vaikas nori į ją sugrįžti.
Stovyklaujame:
Vilniuje – Šermukšnių g. 1-19 įsikūrusioje Pojūčių klinikoje.
Kaune – Taikos pr. 6a (Ugdymo centro patalpose).
Kaina:
-I savaitė vaikui –120 Eur; stovyklos kaina mažės, jei nusprendžiate pasilikti kitose pamainose
-II savaitė – 110 Eur
-III, IV, V, VI savaitės – 100 Eur
Dienotvarkė:
9:00-9:30 Atvykimas
9:30 – 10:30 Ryto ratas
10:30 – 11:00 Arbatėlės pertraukėlė
11:00 – 13:00 Lavyba (užsiėmimai su specialistais, pramogos, pažintinės išvykos)
13:00 – 14:00 Pietūs kavinėje „Buen Apetito“
14:00-14:30 Dienos įspūdžių aptarimas
14:30 – 15:00 Iki rytojaus!
Stovykloje didžiausias dėmesys bus skiriamas vaiko lavinimui pasitelkus menoterapiją, ergoterpiją , psichologo paslaugas ir pan.
Tėveliams žinoma, aktualus ir vaikų maitinimas Šiemet nebus apsiribota lauknešėliu iš namų, vaikai kasdien gaus gardžius karštus pietus greta esančioje naujoje kavinėje, užkandžių reikės atsinešti tik rytinei arbatai. Kaip ir pernai, šiemet bus teikiama papildoma paslauga – stovyklos darbuotojai pabus su vaiku ir darbo valandų tėveliams neišgalint laiku pasiimti atžalos.
