Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos direktorius A.Suslavičius skaičiavo paskutines darbo dienas – rugpjūčio 31-ąją ilgametis pedagogas paliks savo kabinetą. Kokios mintys prieš Rugsėjo 1-ąją apėmė legendinį mokytoją, tarp kurio mokinių – nemažai garsenybių?
Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija A.Suslavičiui buvo vienintelė darbovietė, kurioje jis dirbo 48 metus. Trejus metus (1968–1971 m.) jis dirbo pradinių klasių mokytoju, o paskui – matematikos (1971–1989 m.).
1989-ųjų gegužę laimėjęs konkursą A.Suslavičius tapo mokyklos direktoriumi.
Vadovaudamas mokyklai pedagogas tik kelioms klasėms dar dėstė matematiką, o pastaruosius ketverius metus pamokų jau nebeturėjo.
„Matematika – lengviausias mokslas. Rašai ir turi būti lygu, jeigu nelygu, vadinasi, kas nors negerai“, – juokavo ilgametis Salomėjos Nėries gimnazijos pedagogas.
Užvėręs mokyklos duris A.Suslavičius artimiausiu metu neketina tęsti pedagogo darbo: „Pusmetį tikrai nedirbsiu, paatostogausiu, apmąstysiu savo veiklą ir ką daryti toliau.“
Nors A.Suslavičius ruošiasi atsisveikinti su Salomėjos Nėries gimnazija, buvę mokiniai jo nepamiršo – palaiko ryšius su pedagogu, tad Rugsėjo 1-ąją dažniausiai pasveikina.
„Buvę abiturientai į gimnaziją atveda savo vaikus, anūkus ir net proanūkius. Todėl švenčiant mokyklos 90-ąją sukaktį su viena mokytoja prieš dešimtmetį išleidome knygą „Kartų gimnazija“. Kol bus gyvos tokios tradicijos, tol ir garsės gimnazija“, – įsitikinęs A.Suslavičius.
Salomėjos Nėries gimnazijoje mokėsi būrys dabar žinomų politikos, mokslo ir meno garsenybių – dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė, Dalius Mertinas, Saulius Siparis, visa aktorių Storpirčių dinastija – Arūnas Storpirštis, jo sūnus Simonas, sūnėnas Ainis, operos solistė Ieva Prudnikovaitė, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka, Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas.
A.Suslavičius matematikos mokė žinomą aktorių D.Mertiną, kuris, baigęs mokyklą, vėliau į ją vedė ir visus tris savo vaikus. Šioje gimnazijoje mokėsi ir Mertinų giminaičiai – šviesaus atminimo pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko dukters, žinomos gydytojos Audronės Usonienės abi dukterys.
„D.Grybauskaitei matematikos nedėsčiau, tačiau šį dalyką dėsčiau Europos žmogaus teisių teismo teisėjui Egidijui Kūriui. Jam puikiai sekėsi tikslieji mokslai – E.Kūris iš pradžių buvo įstojęs studijuoti fizikos, bet jam nepatiko, ir pasuko į teisę.
Egidijus – šaunus vyras, neretai susitinkame, vyriškai pasikalbame.
Diplomatas Romas Švedas – taip pat mano mokinys. Dvyniai Rokas ir Petras Masiuliai (energetikos ministras ir įmonės vadovas) buvo mano auklėtiniai, juokais juos vadinome Rokpetriu arba Petrokčiu. Visi jie buvo labai geri mokiniai. Anksčiau mokinių nereikėdavo raginti mokytis“, – kuo skyrėsi vyresnė ir jaunesnė mokinių kartos, įžvelgė A.Suslavičius.
Mokytojas įsitikinęs, kad moksleivių mokymosi rezultatams nemažai turėjo įtakos ir mokyklų pertvarka.
Kai mokinys mokydavosi nuo pirmos iki dvyliktos klasės vienoje vidurinėje mokykloje, daugiau atsakomybės prisiimdavo ir pedagogai.
Mokymosi rezultatai būdavo geresni. Tačiau pertvarkius mokyklas į pradines, progimnazijas ir gimnazijas dažnas mokinys priverstas eiti iš vienos į kitą.
„Jeigu visi pedagogai stengtųsi kiek galima daugiau reikalauti iš mokinių, būtų kitaip. Tačiau pastebima, kad į gimnazijas ateina įvairiausio žinių lygio mokiniai. Nors kai kuriems pažymiai buvo neblogi surašyti, kartais pirmas kontrolinis darbas neatitinka ankstesnio įvertinimo“, – pastebėjo buvęs ilgametis pedagogas.
Mokinių pažangumo rezultatai priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų.
„Dabartinė karta – visai kitokia. Trečdalis moksleivių auga nepilnose šeimose arba vienas ar abu tėvai išvykę dirbti į užsienį. Kad ir kaip būtų, jaunimui priežiūros reikia.
Moksleiviui bendravimas su motina ir tėvu labai reikalingas, o psichologai, išnagrinėję situaciją, daro išvadas, kad vaikai su tėvais per dieną pokalbiui skiria vos septynias minutes.
Su vaikais reikia daug bendrauti – tai sakau ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip tėvas, užauginęs du savo sūnus.
Jeigu normalių santykių šeimoje nėra, nebus jų ir tarp mokytojų ir mokinių, tuomet gerų mokymosi rezultatų negalima tikėtis.
Vien baidymais ir muštru vaiko neišmokysime. Jį tik atstumsime nuo šeimos, mokytojų, mokymosi“, – sakė A.Suslavičius.
Bendrauti su mokiniais reikia ne tik per pamokas.
Tokią tradiciją nemažai metų skiepijo Salomėjos Nėries gimnazijos pedagogai rengdami krepšinio varžybas.
„Aktorius D.Mertinas visuomet dalyvaudavo tėvų ir mokinių rungtynėse“, – apie tai, kad tėvai buvo įtraukiami į mokyklos gyvenimą, užsiminė A.Suslavičius.
Į šią sostinės gimnaziją buvę mokiniai neretai užsuka ir nekviesti – juos traukia pasivaikščioti mokyklos koridoriais, užsukti pas buvusius mokytojus.
Prieš porą metų netikėtai čia apsilankė I.Dapkūnaitė, o ją lydėjo filmavimo grupė iš Maskvos. Salomėjos Nėries gimnazijoje aktorė, apie kurią buvo kuriamas filmas, aprodė brangiausias vietas.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja V.Tapinienė neatsiejama nuo buvusios Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar – Vilniaus Šv.Kristoforo gimnazija), kurioje išugdė ne vieną mokinių kartą.
Iš jų išaugo ir chirurgų, mokslininkų, žurnalistų, režisierių.
Nors V.Tapinienė jau nebedirba mokykloje, buvę auklėtiniai užsuka į svečius arba rašo laiškus. Ką žymiai pedagogei dabar reiškia Rugsėjo 1-oji? Kokių emocijų sukelia?
– Rugsėjo 1-oji – man visuomet sekmadienis, spalvotas, šiltas, primenantis, kad tą dieną gaudavau nepaprastą dovaną – savo mokinius.
Tokią dovaną, kuri neturėjo, neturi ir neturės kainos.
Tą dovaną pavadinčiau daugelio metų okupacija, kuri man ypač patiko, ir niekada net nekilo minties kovoti už savo nepriklausomybę.
Rugsėjo 1-oji – tai ir diena, skleidžianti keistą liūdesio švytėjimą: rūdija kaštonai ir lyg iš rūko išnyra pasikeitę mylėti veidai su gėle rankoje.
Rugsėjo 1-oji man ir nevilties diena (į pašto dėžutę kaip konfeti leidžiasi laiškai, atvirukai, o tu žinai – į juos neatsakysi. Ir ne dėl to, kad nenori, neturi popieriaus ar rašiklio, o dėl to, kad neturi jėgų viso to paimti į rankas...), ir vilties akimirkos – pašnekesiai su paaugliais anūkais specialių pietų metu.
– Tarp jūsų buvusių mokinių nemažai dabar žinomų, daug pasiekusių žmonių. Ar jie jus prisimena, padėkoja?
– Tai aš turiu jiems (visai nesvarbu – žinomiems ar nežinomiems) dėkoti. Už galimybę keistis, tobulėti, už neįprastus klausimus, privertusius nemiegoti visą naktį, už fantastiškas pamokas, kurias gavau ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip moteris, žmona, mama.
Už bendras keliones, darbus, arbatos gėrimą. Už jų stebuklingą supratimą, kai būdavo „jau neįmanoma“, kuris iki šiol išlieka mistika, už tuos šiandieninius „išvežimus be ceremonijų“ į savo namus, senamiesčio kavinukes ir taip toliau.
– Kadangi nebedirbate mokykloje, bet nuo mokyklinių reikalų neatitrūkstate dėl to, kad turite anūkų, žinote, kaip jiems sekasi mokytis, sutarti su pedagogais. Bet pastaruoju metu girdime, kad dabartiniai vaikai nenori skaityti knygų, per pamokas jiems sunku susikaupti dėl įvairių dirgiklių: žaidimų telefonu, naršymo po virtualų pasaulį – internetą.
– Neatitrūkstu. Ne tik dėl anūkų. Turiu bičiulių jaunų mokytojų, draugų, vaikų. Džiaugiuosi daugelio mokytojų kūrybiškumu, noriu būti su vaikais, aukoti jiems savo laiką, bet dejavimas „kokie dabar baisūs vaikai“ vimdo.
Paskaitykime knygose užrašus ant urvų prieš tūkstančius metų: jie panašūs: „Kokia karta atėjo, negirdėta“, „...net vaikams nusibodo gyventi“ – randi daugiau kaip prieš 4 tūkstančius metų Senovės Egipto papiruse.
Šitas mokytojų dejavimas sukuria negyvą gyvenimą mokykloje, primenantį žymaus anglų rašytojo Charleso Dickenso romano „Sunkūs laikai“ Gradgrindo mokyklą, kurioje buvo mokoma tik faktų ir ujama viskas, kas nėra faktai.
Ten mokiniai žinojo, kas yra mėnulis, mokėjo išskaičiuoti visas Grigo Ratų žvaigždes, bet niekada nesugebėjo juo grožėtis, ir žvaigždės jiems nieko nekalbėjo. Toje mokykloje buvo manoma, kad subtilumas, užuojauta, vaiko gyvenimo supratimas tik kenkia. „Ką jūs padarėte su mano siela?“ – meta priekaištą mokytojo duktė Luiza.
Neturiu jokių senstančios moters, mokytojos kompleksų, nors man – 72-eji. Mokykla buvo nepaprastai reikšmingas siužetas mano gyvenime – tikras, švarus, be galo įdomus, todėl, manau, turiu teisę pasakyti, jog per pamokas niekada mokinio neatitrauksi nuo žaidimų telefonu ir kitų dirgiklių savo plebėjiška moteriška isterika.
Tik išmone, žmoniškumu, magnetizmu, savotiška magija, erudicija. Tik be jokios moralinės emocinės retorikos, prievartos gali pasiekti tai, ko nori.
Pedagogikoje yra dalykų, metodų, kurie būdami labai rimti, griežtai apmąstyti, neleidžia pasiekti nė pusės to, ko reikėtų.
O staigios, impulsyvios ir, atrodytų, netinkamos žinutės lieka visam gyvenimui.
Apskritai manau, kad tik meilė sugeba suprasti nesibaigiantį žmogaus keitimąsi.
Kai mokykloje bus visavertis emocinis gyvenimas, ir knygų skaitymas, ir visas mokymasis vyks be skausmo.
Bet jeigu mokytojo (ir to, kuris rengia programas, ir to, kuris moko) išmintis nesugeba sukurti taikaus buvimo klasėje, tą pačią akimirką prasideda karas.
