Visuomenėje žinoma kaip aktyvi jaunimo projektų dalyvė, per „IndieGoGo“ surinkusi lėšų edukacijos magistrantūros studijoms Kembridžo universitete, U. Kaunaitė dalinosi įžvalgomis apie švietimo situaciją Lietuvoje ir idėjomis, kaip pasiekti teigiamų pokyčių.
Kūrybai įkvepia tikri įvykiai
Pokalbis su rašytoja prasidėjo nuo jos knygų. Romanuose „Sudie, rytojau“, „Žmonės iš Alkapės“ ir „Laiškai Elzei“ – jauniems žmonėms pažįstamos situacijos ir ramybės neduodantys klausimai.
„Yra tekę sutikti draugų, kurie manęs klausia – už ką tu mane šitaip, ką aš tau blogo padariau, kad taip mane aprašei? Tuomet teisinuosi, kad gi visi knygų veikėjai – išgalvoti, tik fragmentus ar situacijas įkvepia gyvenime patirtos akimirkos. Bet iš tiesų tokių dalykų, kokie žmonėms nutinka iš tikrųjų, net ir nesugalvosi“, – teigė rašytoja.
Naujausiame rašytojos romane „Laiškai Elzei“ – jautrus, subtilus, o kartu realistiškas ir nesumeluotas pasakojimas apie paauglių gyvenimą ir patyčių patirtį. Herojai ne savo noru atsiduria skriaudžiamųjų ir engėjų pusėje, bet per gyvenimą eina ir su humoru, ir su baime, ieškodami ir dvejodami. Veikėjų kasdienybė neatsiejama nuo technologijų ir socialinių tinklų, kurie kartais atsiliepia itin skaudžiai.
Nors knyga pasakoja apie aštuntokus ir yra labai artima 13-15 metų paaugliams, nemažiau įdomi ji turėtų būti tėvams, mokytojams bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojams, jeigu jie nori suprasti šiuolaikinę kartą. Rašytoja visuomenėje daug kalba apie dabartinius vaikus ir jų amžiuje lemtingą vaidmenį atliekančią mokyklą, kuriai tenka priimti technologijų kupino pasaulio privalumus ir iššūkius.
Gyvenimą nori skirti švietimui
Iki studijų Kembridže baigusi Škotijos St Andrews universiteto psichologijos ir socialinės antropologijos bakalaurą, U. Kaunaitė labai tvirtai apsisprendė pasukti į švietimą. Čia, jos nuomone, ypač trūksta jaunų ir entuziastingų žmonių, kurie pagaliau pasiektų ryškių pokyčių.
„Švietimo studijos nereiškia, kad tapsiu mokytoja – mane labai domina švietimo politika ir sprendimų priėmimo procesas, turintis lemtingą įtaką žmonių gyvenimams, – minėjo rašytoja, tačiau kartu jautėsi kiek nusivylusi Lietuvoje šiuo metu galiojančia itin uždara mokytojų rengimo sistema. – Deja, jeigu norėčiau mokyti vaikus, pavyzdžiui – literatūros – negalėčiau to daryti net ir baigusi laipsnio nesuteikiančias pedagogikos studijas. Nepaisant to jau trečius metus iš eilės skaitau paskaitas ir vedu užsiėmimus gabiausiems vaikams, lankantiems Nacionalinę moksleivių akademiją.“
Svarbu nepalikti nuošaly silpnesniųjų
Pati baigusi Vilniaus licėjų, Unė Kaunaitė visuomet mokėsi talentingų ir mokytis trokštančių bendraamžių apsuptyje, tačiau būsima švietimo ekspertė tiki, kad mokytojai turėtų daugiau dėmesio skirti tiems vaikams, kuriems per pamokas sekasi sunkiau. Dirbti su skirtingų gebėjimų vaikais – viena iš sudėtingiausių užduočių, keliamų mokytojams. 2014 m. nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimo ataskaita atskleidė, kad nemažai daliai mūsų šalies mokinių labai trūksta bendrojo raštingumo pagrindų ir šis skaičius auga, ypač tarp berniukų.
U. Kaunaitė tiki, kad moksleivių ir būsimos visuomenės raštingumą gali pakelti kitoks požiūris į vaiką – pokytį padaryti gali net maži dalykai. Kaip pavyzdį, ji pasakojo apie Kembridže atliktą labai paprastą, tačiau įžvalgų tyrimą – kuomet mokslininkas tiesiog klausosi klasės fono ir pastebi vyraujančias darbo pamokoje tendencijas.
„Viena iš tipinių situacijų – kai mokytojas klausia uždavinio atsakymo, vaikai vienas per kitą šūkteli savo variantus ir vos išgirdęs teisingąjį, pedagogas veda pamoką toliau. Atrodo – įprasta situacija, juk visi taip daro. Tačiau mes net nesusimąstome, kad dalis klasės vaikų, kurie išsprendė neteisingai, taip ir nesužinojo, kodėl atsakymas turėjo būti 2, o ne 4. Užuot laukęs teisingo atsakymo, mokytojas turėtų kelti klausimą, kaip ir kodėl tokį rezultatą gavo neteisingai išsprendęs vaikas. Antraip paliktos spragos tęsiasi ir atskirtis tarp geriausiai ir blogiausiai besimokančių – tik didėja“, – pasakojo U. Kaunaitė.
Nepažangumas – tai maišto forma
U. Kaunaitės nuomone, vaikų nepažangumą lemia ne gabumų trūkumas, bet noras maištauti prieš rėmus, į kuriuos bandoma juos įsprausti, motyvacijos stoka. Ji sutiko su leidyklos „Šviesa“ vadovės Daivos Bartninkienės mintimi, kad šiuolaikiniai vaikai nesimokys tol, kol nematys prasmės ir ryšio su juos supančiu pasauliu.
„Aš pati prisimenu, kaip su nuoboduliu mokėmės apie Žemaitę ir įsivaizdavome ją kaip bobulytę su skarele. Bet jei aš būčiau žinojusi, kokia ji iš tiesų buvo pašėlusi asmenybė, sėdėjusi kalėjime ir turėjusi romaną su 30 metų jaunesniu meilužiu, kuris vedė jos dukrą! Tikiu, kad ir apie Joną Biliūną galima būtų papasakoti vaikams įdomių detalių. Ir net jei sakoma, kad neverta susieti kūrybos su autorių biografija – kalbant apie klasikus, pažinti istorinį kontekstą yra svarbu ir įdomu“, – pastebėjo jaunimo pamėgta rašytoja.
Diskusijos dalyviams svarbus buvo ir tėvų vaidmuo. U. Kaunaitė prisipažino pati visuomet jautusi tėvų ir artimųjų palaikymą savo veikloje, tačiau net tarp gabiausių Lietuvos moksleivių Vilniaus licėjuje – toli gražu ne visi tėvai būna palankūs savo vaikams.
„Dideli tėvų lūkesčiai ir spaudimas visuomet būti tarp geriausių sukuria vaikui didelę įtampą ir tuomet trukdo atsiskleisti ir rasti tikrąjį pašaukimą. Tai pastebėdavau net tarp bendraamžių licėjuje, kur susirinkę geriausi mokyklų mokiniai, prieš tai visi mokęsi tik aukščiausiais balais. Čia visi vien dešimtukų gauti nebegali, kai kurie ima gauti „normalius“ pažymius, o tėvai nesupranta, kas atsitiko“, – atviravo U. Kaunaitė.
Išmokti padeda diskusijos
Pažangiausiems moksleiviams mokytis tarp bendraminčių yra lengviau – su tuo sutiko ir Vilniaus licėjaus mokslo metus menanti autorė, tačiau pabrėžė, kad skirtingo žinių lygio mokinių diskusijos gali daug išmokyti ir vienus, ir kitus. U. Kaunaitė įsitikinusi, kad mokykloje itin svarbu yra ugdyti diskusijos kultūrą, skatinti vaikus klausti, interpretuoti, argumentuoti, kelti jiems rūpinčius klausimus.
Diskusijų naudą mokykloje įrodė ir Kembridže dėstomi moksliniai tyrimai, galintys padėti efektyviau organizuoti pamokas. Vieno iš jų metu vaikai buvo suskirstyti į tris grupes, kurios gilinosi į tą pačią temą, tik viena grupė mokėsi tradiciniu būdu – klausydama pasakojančio mokytojo, antroji – pasitelkdama planšetinius kompiuterius, trečiosios grupė nariai stengėsi išmokti diskutuodami tarpusavyje.
„Kaip atskleidė australų mokslininkas Luke Fryer, įdomu tai, kad po pirmosios pamokos tiek susidomėjimas, tiek išmokimas buvo vienodai aukštas dviejose grupėse: darbo su technologijomis ir komandinio darbo. Tačiau jau antrąją pamoką technologijų grupės vaikų susidomėjimas dramatiškai krito, o tarpusavyje diskutuojantiems vaikams ir toliau buvo taip pat įdomu mokytis, – pasakojo U. Kaunaitė.
Ji pridūrė, kad diskusijų grupė geriau įsimindavo žinias tuo atveju, kai susitikdavo kuo skirtingesnės nuomonės ir sunku būdavo rasti kompromisą. Todėl ir Kembridžo dėstytojai stengiasi studentus išskaidyti į labai mišrias grupes, sumaišydami tuos, kuriems jau teko susidurti su mokomąja tema, su dar nesimokiusiais, taip pat skirtingų kultūrų ir patirčių atstovus.
Viltis – jaunatviškai mąstantys mokytojai
Viena iš opiausių ir uždarą ratą primenanti švietimo problema, aptarta susitikime su U. Kaunaite – jaunų mokytojų trūkumas. Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis šiuo metu peržengia 50 metų ir tai kelia didelį nerimą. Abiturientai vangiai renkasi mokytojo specialybes, edukologijos absolventai sunkiai randa darbą, o ir patyrę mokytojai neketina keisti darbo vietų, net kai juos bando prisivilioti besikuriančios naujos ar privačios mokyklos.
Tiesa, visi diskusijos dalyviai sutiko, kad jauną žmogų apibūdina ne jo amžius, o požiūris į gyvenimą. Vadovėlių rengėjai atkreipė dėmesį, kad sutinka išties šviesių, aktyvių ir naujovėmis besidominčių vyresnės kartos atstovų, kurie randa bendrą kalba su jaunimu – tik jų, deja, nedaug.
„Mokytojas turi spėti gyventi tomis pačiomis aktualijomis, kaip ir vaikas. Pavyzdžiui, jeigu visi klasės vaikai bus pamišę dėl žaidimo „Pokemon go“ (o rugsėjį, panašu, taip ir bus), tai mokytojas būtinai turi žinoti, kas tai yra“, – įsitikinusi U. Kaunaitė.
Ji taip pat sutiko, kad iš paskutiniųjų pataikauti vaikams ir nertis iš kelio, kad juos viskuo sudomintum, nėra teisingas kelias. Unės nuomone, kur kas svarbiau, kad moksleiviai žinotų, kam jie mokosi kartais net ir neįdomius ar iš pažiūros nereikalingus dalykus. Pasak jos, geriau suprasdami, ko gyvenime siekia, moksleiviai patys stengsis ir jaus atsakomybę.
