Ne paslaptis, kad ugdymo įstaigos šiuos „sunkiais“ vadinamų vaikų anaiptol nesutinka išskėstomis rankomis, nors ir privalo įgyvendinti valstybės deklaruojamą integraciją ir inkliuziją ugdymo įstaigose. Oficialiai skelbiama, kad „procesai vyksta“, tačiau direktyvos buvo nuleistos iš viršaus į visiškai tam neparuoštą terpę. Mat čia negana mokyklų renovacijos ir kompiuterizacijos, liftų bei takelių vežimėliams: turi pasikeisti pati mokyklos atmosfera, o požiūrį į negalią turinčius vaikus kaip į mokykloms primestą naštą turėtų keisti siekis suprasti šiuos vaikus, gebėti pamatyti stipriąsias jų puses.
Tai patvirtino 80-ies valandų seminaras Kauno pedagogų kvalifikacijos centre „Holistiniu požiūriu grįstų paslaugų šeimoms, auginančioms raidos ypatumų ar negalią turinčius vaikus, plėtros galimybės“, kurį vedė labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė edukologė Aušra Stančikienė, talkinama fondo „Pojūčių klinikos“ psichologės Rūtos Klišytės. O ant kietų mokyklinių suolų (simboliška, bet minėtame centre tokie baldai primena būtinybę mokytis, nesvarbu amžius) keturioms dienoms susėdo tie Kauno miesto ir rajono ugdymo įstaigų vadovai ir darbuotojai, kuriems rūpi tie „sunkūs mokiniai „. Kauno pedagogų kvalifikacijos centro metodininkė Valerija Segalovičienė, padėjusi surengti šį seminarą, taip pat pripažino, kad tokio pobūdžio mokymų pedagogams stinga labiausiai.
Visi jie pripažino stokojantys žinių apie vaikus su raidos ypatumais: juk anksčiau „normaliose“ mokyklose tokių nebūta, tad nėra ir jų mokymo patirties. Todėl, apmaudu, kad dažniausiai jiems brukami vadybos ir administravimo mokymai, tarsi svarbiausias mokytojo darbas būtų ruošti ataskaitas ir pildyti lenteles. Tuo tarpu su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, jie plūkiasi kaip išmano, klaidų mėginimų metodu, neturėdami tam nei žinių, nei resursų. Absurdišką situaciją iliustruoja kad ir toks kuriozas „iš pedagogų gyvenimo“: vienos Kauno mokyklos Vaiko gerovės komisijos pirmininkė prisipažino vejanti lauk atėjusius pasikalbėti mokinius iš kabineto, kad šie jai netrukdytų... rūpintis jų gerove.
Matyt, mūsų valstybėje vaiko gerovė vis dar yra popierinė. Pro sovietmečiu pagamintus akinius vis dar žvelgiama į vaikus su negalia – kaip į ne tuo adresu įsibrukusius.
Tačiau jų vis daugėja. Kauno vaikų lopšelio-darželio „ Malūnėlis“ direktorė Laima Krajiešienė pastebėjo, kad kasmet sulaukia vis daugiau vaikų su įvairiais raidos ypatumais: darželiai pirmieji patiria spaudimą priimti visus be išlygų, nors neturi nei tam reikalingų specialistų, nei patalpų, nei priemonių. „Akivaizdu, kad darželiui labai reikia psichologo – bet tam, kad juos pasamdyčiau, turėčiau paaukoti vieną auklėtojos etatą, ir niekaip negaliu to daryti, nes vaikų grupėse ir taip per daug. Štai vaikas sudavė kitam vaikui, sviedė batą į auklėtoją ar pan – dėl to esu nuolat kviečiama, turiu įsigilinti į situaciją ir ją išspręsti, nors tai ne mano kompetencija. Taigi turime nuolat mokytis bei gilinti žinias – tam čia ir esu“, – sakė jauna moteris.
Kauno Stulginskio mokykloje šiuo metu mokosi net 42 mokiniai yra su specialiaisiais poreikiais, ir, pasak jos direktoriaus Vytauto Dubausko, su jais tikrai nelengva, bet dar sunkiau surasti bendrą kalbą su jų tėvais. Be to, nelanksti mokinio krepšelio sistema neleidžia šiems vaikams prireikus kartoti klasės kurso, tad tenka pačiam gerai pasukti galvą, kaip apeiti kliūtis. Kauno Specialiąją mokyklą atstovaujantys pedagogai kalbėjo apie savas problemas: jiems turėtų gebėti mokyti dirbti tokius vaikus, tačiau sunkia gali perprasti jų pasaulio suvokimą, nėra jie patenkinti savo darbo rezultatais.
Taigi ugdymo įstaigos sukasi kaip išmano, o pedagogai tam turi verstis per galvą: vykdyti mokymų planus, pildyti dokumentus ir ruošti ataskaitas, posėdžiauti komisijose, nuolat tobulintis, gebėti drausminti 30 „galvų“ klasę, įtikti mokinių tėvams, kai šių interesai nesuderinami („sveikų“ tėvų vaikai nenori, kad vaikai su negalia mokytųsi kartu, o šių tėvai priekaištauja dėl diskriminacijos ir mokymo kokybės), galop dar ir išmokyti vaikus ko nors atsižvelgiant į jų gebėjimus – nors tam jau nebelieka laiko ir jėgų.
Taipgi, kaip sudrausminti labai skirtingų 30 auklėtinių, kurie tiesiog nenori mokytis? Kaip reaguoti, kai į tave sviedžiamas batas? Kaip suvaldyti chaosą klasėje, kurį užkuria vienas mokinukas su elgesio sutrikimais ? Kokiu būdu mokyti vaiką, kuris negali vienu metu klausytis ir matyti? Kaip rasti bendrą kalbą su jo tėvais, kurie vengia ar nemoka bendradarbiauti?
Visi šie opūs klausimai keturių dienų seminare buvo gvildenami holistiniu požiūriu, kurį priimti ir perprasti, kaip paaiškėjo, dalyviams ir buvo sunkiausia. Daugiausia prakaito pareikalavo požiūrio į vaiką kaip į klasės eilinį, mažiausią šveitimo sistemos sraigtelį, pakeitimas kitu – kad vaikas ir jo aplinka yra nedalomi, tai visuma, kurią dera pažinti, kad vaikas visų pirma yra vaikas, o negalia ar diagnozė nenubraukia vaiko gebėjimų ir galimybių.
Seminaro dalyviams buvo netikėta sužinoti, kad neadekvatus ar agresyvus vaiko elgesys yra ne pykčio ar agresijos, o pasimetimo ir baimės išraiška. Dažnai tai tik beviltiškas bandymas apsiginti nuo pasaulio, kuris atrodo svetimas, neperprantamas, žalojantis. Žinia, kad tą suprastum ir deramai suvaldytum situaciją, reikia ne tik geranoriškumo, kantrybės, bet ir specialių žinių.
„Holistiniu požiūriu visi mes esame žmonės tiktai per pojūčius, kurie lemia mūsų unikalią pasaulėjautą, ir per darbą, kuris suteikia prasmę mūsų gyvenimui, – aiškino lektorė A.Stančikienė. – Stengiausi išaiškinti, kad netinkamas vaiko su negalia elgesys yra adekvatus tai situacijai, kurioje jis atsidūrė – kai jo poreikiai lieka suaugusiųjų nesuprasti ir neatliepti. Dalyviai galbūt tikėjosi gauti gatavą instrukciją kiekvienai situacijai, tačiau tikrai tokių nedaliname. Svarbiausia suvokti, kas formuoja vaiko elgesį – t.y. perprasti tą pamatinę seką, kurią pradeda būtent pojūčiai, o paskui juos seka emocijos, mintys ir galop elgesys, kurį perprasti įmanoma tiktai pradėjus nuo vaiko pojūčių .“
Visi seminaro dalyviai skundėsi sunkiai randantys bendrą kalbą ir su vaikų tėvais, tad labai nustebo išgirdę, kad būtina atsižvelgti į tokių dalyką, kaip jų negalios išgyvenimo fazė. Visiems buvo netikėta sužinoti, kad vaiko negalią tėvai išgyvena kaip svajonių vaikelio netektį ir dėl to visi patiria dėsningas būsenas. Bendraujant jas labai svarbu atpažinti ir jų paisyti, tada ir tėvai pasijus suprasti, ir mokytojo žodis bus išgirstas, o bendradarbiavimas taps įmanomas. Tėvus ir mokytojus supriešina netikusi švietimo sistema, kurios įkaitais jie tampa įstumti į skirtingas barikadų puses, nors turėtų veikti išvien vaiko labui.
Kita iš holistinio požiūrio išplaukianti žinia dalyvių buvo sutikta su tikru palengvėjimu: pasirodo, mokytojas nėra vienas pats atsakingas už vaiko ugdymą ir auklėjimą. „Mane labiausiai nudžiugino seminaro dalyvių supratimas, kad tiktai bendra sutartinė specialistų ir tėvų pagalba gali pakeisti dabartinę bet kurio vaiko, juolab vaiko su negalia, situaciją mokykloje. Mačiau, kaip mokytojams tarsi didžiulė našta nuo pečių nukrito pagaliau supratus, kad jie neturi dirbti psichologais ir spec. pedagogais, logopedais ir kineziterapeutais, juolab negali atstoti vaikui tėčio ar mamos. Tačiau jie turi reikalauti, kad visi šie specialistai būtų įtraukti į bendrą tikslingą pagalbą vaikui ir jo šeimai.“
Mokymų rengėjus maloniai nustebino tai, kad, nepaisant pateiktos teorijos šviežumo ir dar neįvaldytų naujų darbo įrankių, visi seminaro dalyviai praktines užduotis atlikto sumaniai ir teisingai. Pasirodo, praktiniuose reikaluose sveika nuovoka vis dėlto paima viršų!
Tai teikia vilties, kad modernus holistinis požiūris jau šiandien gali suvienyti vaikų su negalia tėvus, pedagogus ir kitus specialistus bendram reikalui – nepaisant to, kad kol kas vis jie yra nelanksčios švietimo sistemos ir pasenusio terapinio paslaugų modelio įkaitai. O reikalas žūtbūtinis ir neatidėliotinas. Ir vaikui su negalia mokykla turėtų pagaliau taptų antraisiais namais, o mokytojas – vienu ir svarbiausių žmonių jo gyvenime.